DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Maine valstijoje gyvuojanti Lietuvių Bendruomenė „Atlantas“ mini savo veiklos dešimtmetį. Tarp Atlanto pakrančių, pranciškonų vienuolyno ir lietuviškų tradicijų čia kuriama bendrystė, jungianti skirtingų kartų lietuvius ir sauganti ryšį su Lietuva.
LINA VAITIEKŪNAITĖ.
JAV šiaurės rytuose esančioje Maine valstijoje, tarp uolėtų Atlanto pakrančių, miškų, mažų miestelių ir senųjų Naujosios Anglijos tradicijų, jau dešimt metų gyvuoja JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Maine apylinkė „Atlantas“. Nedidelė, tačiau itin artima, šilta ir gyva. Čia žmonės vieni kitus pažįsta vardais, atvykdami į lietuviškas šv. Mišias atsineša baltosios mišrainės, o bendruomenės susitikimai gali prasidėti pasivaikščiojimu pakrante ir baigtis vakarojimu vienuolyne.
Visai neseniai „Atlantas“ minėjo savo veiklos dešimtmetį. Bendruomenės pirmininkė Vida Urbaitė įsitikinusi, kad ši sukaktis nėra vien data kalendoriuje. Tai ženklas, kad prieš dešimt metų kelių lietuvių pasėta sėkla prigijo, atlaikė išbandymus, išgyveno pandemijos suvaržymus ir sugrįžo į gyvą bei šiltą bendravimą. „Smagu buvo susitikti, nors dauguma buvo pagrindinių narių, kurie visuomet ateina. Taip pat sulaukėme svečių iš Bostono ir kitų bendruomenių. Todėl buvo labai malonu, – pasakoja Vida. – Prisijungė ir svečiai iš Kennebunk vienuolyno – lietuviai pranciškonai visada dalyvauja, nes yra mūsų bendruomenės dalis. Brolis Gediminas palaimino susirinkusiuosius.“
Jau vien šis pasakojimas nemažai pasako apie „Atlantą“, kuris nėra vien oficiali organizacija ar narių sąrašas. Tai žmonės, kurie randa progą pamatyti vienas kitą, atvažiuoja ir iš tolimesnių vietų, palaiko ryšį su pranciškonų vienuolynu. Jiems svarbu ne tik paminėti sukaktį, bet tiesiog pabūti kartu. Būtent tas „buvimas kartu“ tampa svarbiausia Maine lietuvių jungtimi.
Bendruomenė, gimusi iš svajonės
„Atlanto“ pradžia buvo asmeniško pobūdžio – ji gimė iš kelių žmonių noro nepasimesti svetimoje šalyje ir suburti aplink save kitus lietuvius.
Šio iššūkio ėmėsi trys lietuvės. „Vaida Lowell turėjo tokią svajonę sukurti apylinkę, todėl ir padėjo pirmuosius pamatus. Prie jos prisijungė kitos bendramintės Vaida Labžintytė ir Leonora Sasnauskaitė Palaima. Pirmieji žingsniai buvo labai gražūs ir, galima sakyti, drąsūs, nes jos ėmėsi aktyvios veiklos“, – tautiečių darbą pristato V. Urbaitė.
Tačiau, kaip dažnai nutinka mažose diasporos bendruomenėse, ilgainiui išryškėjo ir sunkumai – žmonės kraustėsi, keitėsi jų gyvenimai, prasidėjo pandemija, keitėsi vadovybė.
„Kaip tik su kovidu viskas ėmė trūkinėti… Tapo sunku susisiekti ir dar sunkiau pabūti kartu. Pandemijai įsibėgėjus, kilo minčių netgi sustabdyti apylinkės veiklą, nes nuolat kildavo sunkumų, žmonės rečiau dalyvaudavo renginiuose, o jų organizavimas vis tiek reikalaudavo daug pastangų“, – atvirai sako pašnekovė.
Tačiau apylinkė neišnyko. Priešingai – po pandemijos ji pradėjo naują etapą. Tada Vida priėmė iššūkį, nes negalėjo ramiai žiūrėti, kaip „Atlantas“ tyliai nyksta. „Gaila buvo tai matyti, todėl prieš dvejus metus laikinai perėmiau vadovavimą. Bet, kaip sakoma, ‘laikinai – amžinai’. Iš pradžių užtruko ir reikėjo laiko įsivažiuoti, bet greitai vėl susirinkome – daug žmonių atėjo. Vadinasi, mums to reikėjo. Visi apsidžiaugėme ir patikėjome, kad atsigausime“, – prisipažįsta pirmininkė.
Šiandien ne tik ji mato, kad Maine apylinkė iš tiesų atsigauna. Narių sąraše – beveik aštuoniasdešimt asmenų, nors aktyviau bendrauja trečdalis, o į lietuviškas šv. Mišias su šeimomis susirenka ir apie penkiasdešimt. Skaičiai nėra dideli, tačiau Maine valstijoje tai yra gyvas ir svarbus Lietuvių Bendruomenės branduolys, prie kurio dar prisijungia tautiečiai iš New Hampshire.
Vienuolynas, tapęs lietuviškais namais
Kalbant apie Maine LB, beveik neįmanoma atskirti jos nuo lietuvių pranciškonų vienuolyno Kennebunke. Būtent ši vieta tapo Bendruomenės susirinkimų, švenčių ir lietuviškų tradicijų centru.
„Turbūt privalumas, kad jis – visai šalia, vos dešimt minučių kelio, todėl greitai susidraugavome. Kai atvyko tėvas Algirdas Malakauskas, mes kartu kopėme į kalnus ir pradėjome organizuoti kitus susitikimus. Algis pasiūlė aukoti lietuviškas šv. Mišias. Tokie dalykai mus dar labiau suartino. Mes atsinešame savo maistą, o baltoji lietuviška mišrainė jau tapo neatsiejama bendro stalo dalimi. Tai vėl padeda mums telktis ir sukviesti daugiau žmonių“, – paaiškina pirmininkė.
Vienuolyne bendruomenė švenčia Kalėdas, Velykas ir Atvelykį. Taip pat mini Visus Šventuosius ir Vėlines – tradiciją, kuri, anot pašnekovės, vietos lietuviams tapo itin svarbi: „Mes savo kapinių čia neturime, nes dauguma gyvename palyginti neseniai. Todėl atsinešame žvakes, kas nori paminėti – užrašome artimųjų vardus ir dalyvaujame lietuviškose šv. Mišiose, pabūname per jas ir po jų. Tai tapo gražia lietuviška švente.“
Ji svarbi dar ir todėl, kad leidžia išsaugoti lietuvišką ritmą amerikietiškoje aplinkoje. Spalio pabaigoje JAV plačiai švenčiamas Halloweenas, tačiau lietuviai renkasi lapkričio 1-ąją, ne prieštaraudami ar kovodami, o tiesiog išlaikydami savąją prasmę.
Kalėdų laukimas žvakių šviesoje
Dar viena ypatinga Maine lietuvių tradicija žymi Kalėdų laukimo pradžią Kennebunko vienuolyne. Pirmąjį gruodžio šeštadienį miestelyje prasideda visą savaitę besitęsiantis šventinių renginių ciklas „Christmas Candlelight Caroling“, į kurį kasmet suplūsta tūkstančiai žmonių. Tą vakarą pranciškonai visus sukviečia į vienuolyno teritoriją, kur žvakių šviesoje pasakojama Kristaus gimimo istorija, prisijungia chorai, skamba kalėdinės giesmės. „Aišku, mes, lietuviai, taip pat ten susirenkame ir minioje net ieškome vieni kitų. Tokia graži šventė leidžia vėl pabūti kartu“, – sako V. Urbaitė.
Ji įsitikinusi, kad tokios akimirkos tampa ne mažiau svarbios nei oficialūs renginiai: „Kennebunkas – kurortinis miestelis, kuriame daug parkų, pajūrio takų. Kartą pakviečiau lietuvius tiesiog pasivaikščioti. Vėliau prisijungė naujų žmonių. Taip po truputį pas mus ateidavo vis daugiau tautiečių, pamatydavome tuos, kurių anksčiau ir nepažinojome. Tą kartą smagiai pavaikščiojome. Gal ir sušalome, bet grįžome pas vienuolius, sušilome ir atsigavome. Buvo linksma ir smagu. Svarbiausia, kad tai dar labiau stiprino bendrystę.“
Ryšys su senųjų išeivių palikuoniais
Svarbi Maine LB veiklos dalis – ryšys su senosios emigracijos palikuonimis, gyvenančiais Rumfordo apylinkėse.
„Pernai aplankėme nemažą lietuvių grupę – vadinamosios pirmosios bangos palikuonis, kurie kasmet kalnų kurorte organizuoja lietuvišką rudens pikniką. Vietos lietuviai patys gamina lietuviškus patiekalus, kurie tampa svarbia šio susitikimo dalimi. Kviesdami jie mūsų taip pat paprašė parodyti ką nors lietuviško – padainuoti ar pašokti. Todėl kartu su broliu Algiu, grojančiu gitara, dainavome lietuviškas dainas. Jiems patiko, kad mes esame tokie ‘švieži’ lietuviai, kalbantys lietuviškai. Jie visada džiaugiasi, kai juos aplankome, nes yra išsiilgę lietuviško akcento ir lietuvių kalbos“, – pasakoja pirmininkė.
Kai kurie tautiečiai dalijasi istorijomis, kaip keliavo į Lietuvą ir ieškojo savo giminių, su kuriais dabar palaiko ryšį. Kiti atsineša giminių pavardes ir prašo padėti surasti jų šaknis Lietuvoje. Vida džiaugiasi, kad net lietuviškai nebekalbantys žmonės save vis tiek vadina lietuviais, saugo tradicijas ir domisi Lietuva. Tai rodo, kad jie nepamiršta savo kilmės.
Šie senosios emigracijos palikuonys Maine lietuviams tampa gyvu priminimu, kad lietuvybė nėra vien kalbos mokėjimas ar gyvenamoji vieta. Tai ir pasirinkimas, ir atmintis, ir pastanga išlaikyti ryšį su Lietuva.
Bendrystė kasdienybėje
Nors Maine LB nėra didelė, jos nariai sako jaučiantys tarpusavio ryšį. Kitus tautiečius taip pat atpažįsta iš toli.
Pasak Vidos, kartais užtenka išgirsti kalbą, pamatyti veidą, pajusti savumą: „Galima sakyti, yra toks bruožas, kad pamatai ir vos pasisveikinęs savaime pradedi kalbėti lietuviškai. Tai tikrai jaučiasi. Matai einantį žmogų ir jauti, kad tai tavo tautietis – lietuvis, kuriam tiesiog sakai ‘laba diena’.“
Šis artumas Maine valstijoje jaučiamas ne tik tarp lietuvių. Čia žmonės dažnai mato vieni kitus, sveikinasi paplūdimyje, mojuoja važiuodami dviračiu. Kartais toks mažas pasaulis padovanoja ir netikėtų akimirkų. Lietuvė prisimena, kaip po pandemijos atidarius paplūdimius, ji išėjo pasivaikščioti su šunimi ir sutiko buvusį JAV prezidentą George W. Bush!
„Jis iš karto pasisveikino, aš – taip pat. Prezidentas pirmasis užkalbino ir paklausė, iš kur esu kilusi. Žinoma, prisistačiau, kad esu lietuvė. Jis sureagavo – pasakė, kad buvo Lietuvoje, daug apie ją žino, žino jos skaudžią istoriją. Viskas įvyko netikėtai, bet buvo malonu išgirsti tokius žodžius. Kitą rytą mūsų keliai vėl susikirto, po poros metų dar kartą – jis pirmasis pakėlė ranką ir pasisveikino: ‘Vida, labas’, priėjo, apsikabino, paklausė, kaip sekasi. Buvo smagu ir jauku“, – pasakoja lietuvė ir patvirtina, kad šiltas, artimas bendravimas labai daug duoda nepriklausomai nuo žmogaus tautybės.
Lietuviškumas Maine atsiskleidžia ir tarmėmis. Vida yra žemaitė. Pasak jos, kai Amerikoje susitinka žemaičiai, net jei kilę iš skirtingų Žemaitijos vietų, vis tiek nori kalbėti „sava kalba“. „Kartą lietuvių susibūrime gamtoje susitikome keli žemaičiai, kilę iš skirtingų Lietuvos vietų. Sutarėme, kad kalbėsime savo tarmėmis, todėl buvo ir linksma, ir įdomu. Žemaičiai ir Amerikoje gali žemaičiuoti, nes tai įaugę į kraują. Vėl tokie dalykai daug duoda“, – šypsodamasi sako lietuvė.
Lituanistinės mokyklos „Atlantas“ šiuo metu neturi. Vis dėlto Vida turi kitą svajonę – sukurti lietuviškų knygų biblioteką, kad tautiečiai galėtų jomis dalintis, ypač lietuvių autorių knygomis.
Tarp pačių Maine lietuvių taip pat yra rašytojų. Tai poetė, vertėja, profesorė Laima Vincė. Ji gimė ir užaugo JAV, tačiau daug kartų buvo Lietuvoje. Ji rašo apie sovietmetį ir Lietuvos moterų patirtis šiuo skaudžiu laikotarpiu.
Lietuvių kalba atgyja, kai tautiečiai susitinka su kitų JAV LB apylinkių nariais, dalyvauja vieni kitų renginiuose. Artimiausi – Bostono lietuviai, taip pat nuostabūs žmonės yra iš Rhode Island. Kennebunko pranciškonų vasarvietėje vyksta Ateitininkų sendraugių studijų ir poilsio savaitė, į kurią lietuviai suvažiuoja iš įvairių JAV vietų. Nors tai nėra paties „Atlanto“ renginys, vietos lietuviai dalyvauja ir klausosi paskaitų, koncertų, diskusijų. Tai padeda išlaikyti gyvą ryšį tarp skirtingų JAV Lietuvių Bendruomenių.
Lietuviškas maistas – Bendruomenės kalba
Maine lietuvių susitikimai sunkiai įsivaizduojami be lietuviško maisto.
„Čia jis tampa ne tik vaišėmis, bet ir svarbia kultūrinio paveldo dalimi. Lietuviškais receptais naudojamės beveik automatiškai“, – paaiškina Vida.
Ji pripažįsta, ne visi amerikiečiai pamėgsta silkes ar šaltieną, tačiau daugelį lietuviškų patiekalų jie mėgsta. Todėl noriai valgo baltąją mišrainę, kugelį, bulvinius blynus, cepelinus, juodą duoną. Per šventes neatsisako šakočio, lietuviškų spurgų ir kitų skanumynų.
Bendruomenė, kuri dar auga
Paklausta apie Maine kaip gyvenamąją vietą, Vida iš karto kalba apie gamtą. Ši valstija, jos manymu, ypač tinka tiems, kurie myli jūrą, miškus, kalnus, mažesnius miestelius ir lėtesnį ritmą. „Jeigu kas myli gamtą, tai Maine yra nuostabi vieta gyventi. Pas mus nebūna didelių kamščių, yra tik pora didesnių miestų, bet ir jie mažesni už Vilnių ir Kauną“, – sako ji.
Todėl ir „Atlantas“ šioje aplinkoje auga neskubėdamas. Ne triukšmingai, o nuoširdžiai ir šiltai. Pirmininkė savo apylinkės nariams laiškus rašo asmeniškai, nes svarbu paklausti, kaip žmogui sekasi, kas naujo, pakviesti ne tik į renginį, bet ir užmegzti ryšį.
Dešimt metų jau yra svarbi sukaktis. Kita vertus, JAV LB istorijoje tai dar gana jaunas amžius. Maine lietuvių ratas kinta: vieni išvyksta, kiti atsikrausto, kai kurie netoliese gyvena jau seniai, bet tik dabar randa progą prisijungti.
Maine Lietuvių Bendruomenė „Atlantas“ šiandien atrodo ne kaip formali organizacija, o kaip didesnė šeima, kurios lietuvybė gyvena kasdieniuose dalykuose – pasisveikinime, lietuviškoje dainoje, žemaitiškuose pokalbiuose, žvakių šviesoje giedant kalėdines giesmes ir noru neprarasti vienas kito net toli nuo Lietuvos.
Vida, kalbėdama apie Lietuvą ir Maine, labai tiksliai apibūdina daugelio diasporos lietuvių būseną, kai namai yra ir ten, ir čia. Lietuva pasitinka kvapais, kalba ir vaikystės atmintimi, o Maine – uolomis, miškais, vandenynu, pažįstamais veidais ir bendruomene, kuri yra sava ir artima.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. birželio 20 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 50)