DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Virginija Petrauskienė.
Kokios gimtadienio šventės yra pačios geriausios? Tikriausiai tokios, kuriose ir svečiams, ir šeimininkams būna gera. Kuriose smagu pabūti kartu, pasikalbėti, prisiminti, ir kai ką naujo sužinoti. Tokia nuotaika alsavo ir 110-ojo „Draugo” gimtadienio šventė.
Šį kartą ji buvo kitokia nei paprastai – penktadienį, liepos 12 dieną, (būtent tą dieną, 1909 metų liepos 12-ąją, pasirodė pirmasis mūsų laikraščio numeris) „Draugas” atvėrė duris visiems, panorusiems pamatyti tai, ką saugo istorinio redakcijos pastato sienos.
Parodose – perliukai iš „Draugo” istorijos
Iš anksto paskelbta atvirų durų diena sudomino nemažai žmonių. Kol buvo leidžiamas šventinis šeštadienio numeris, svečiai pasimeldė Marijonų vienuolyno koplyčioje, kur šv. Mišias aukojo kunigas Gediminas Keršys. Po to parko takeliu visi parkeliavo į redakciją. Čia jų laukė didelis „Draugo” gimtadienio tortas. Net ir nepraalkusieji neiškentė neparagavę ir „Draugo” tarybos narės rašytojos Vilmos Kavos keptos duonos, kurią įvertino kaip didžiausią skanumyną.
Tortą, ant kurio buvo išraitytas skaičius 110, simboliškai prapjovė ilgametė Draugo fondo pirmininkė, tarybos narė, daugelio istorinių knygų sumanytoja, autorė ir lėšų telkėja Marija Remienė.
Svečiai, tarp kurių daugiausia buvo ištikimų mūsų laikraščio skaitytojų, buvo pakviesti aplankyti pirmame ir antrame aukšte parengtas parodas, kuriose – ilgos ir turtingos „Draugo” istorijos atspindžiai.
Pirmame aukšte buvo parengta paroda iš asmeninės Raimundo Lapo kolekcijos. Joje – įvairių metų laikraščio redaktorių, bendradarbių knygos su autorių ranka išraitytais parašais. Kita parodos dalis – itin įdomi: joje buvo eksponuojami laiškų, siųstų apie 1925-1945 metus „Draugui”, vokai. Pastarieji, beje, labai iškalbingai liudija daug įdomių dalykų. Kolekcijoje yra vokas, kuris taip ir nepasiekė adresato Lietuvoje. Ant jo puikuojasi Lietuvoje uždėtas unikalus raudonas cenzūros antspaudas „Atgal”.
Antrame aukšte – iš ilgamečio laikraščio techninio redaktoriaus ir fotomenininko Jono Kuprio asmeninio bei redakcijos archyvų – nemažai įdomių istorinių nuotraukų. Jose – kaip atrodė pirmoji „Draugo” redakcija Wilkes Barre Pennsylvanijoje, kur pirmuosius trejus metus (1909 –1912) buvo leidžiamas laikraštis, kaip atrodė kiemas, jungiantis Marijonų vienuolyną ir redakcijos pastatą, kai jame dar nebuvo nė vieno medžio, tik plynas laukas, kokia buvo senoji laikraščio spausdinimo technika…
Beje, spaustuvės istorijai skirtoje ekspozicijoje – apie senąsias laikraščių spausdinimo technologijas pasakojantys eksponatai: švino raidės, iš kurių rankomis būdavo renkamos tekstų antraštės, nuotraukų klišės, senojo spausdinimo preso fotografijos…
Parodoje buvo ir įdomių eksponatų, susijusių su „Drauge” dirbusiais redaktoriais.
Nurodymas redaktoriui – rūkyti tik darbo vietoje
Kai kuriuos iš šių eksponatų mums mielai paskolino Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, savo archyvuose saugantis daugybę vertingos medžiagos, susijusios su JAV lietuvių veikos istorija. Tai ir redaktoriaus kunigo Prano Garšvos straipsnio rankraštis, skaitytojų korespondencijos pavyzdys, įvairių redaktoriaus Leonardo Šimučio apdovanojimų raštų.
O ko vertas tėvų marijonų 1958 metais parašytas laiškas redaktoriui kun. P. Garšvai, kuriame nurodoma, kiek pakelių cigarečių jam leidžiama surūkyti. „Iš pašalinių žmonių prašyti rūkalų griežtai draudžiama. Rūkyti galima tik kambaryje ar darbo vietoj (namie)… ”, – sakome laiške, kurį pasirašė kunigas A. Miciūnas.
Tą dieną redakcijoje apsilankiusiems svečiams buvo suteikta galimybė atsiversti ir pačiupinėti pirmąjį, 1909 liepos 12 dieną išleistą „Draugo” numerį.
Svečių prisiminimai papildė „Draugo” istoriją
Svečiai kalbėjosi, dalijosi prisiminimais, pasakojo savo su „Draugu” susijusias istorijas, kurios ir mums, dabartiniams redakcijos darbuotojams, suteikė daug įdomios informacijos. Viena iš garbingų viešnių – garsaus poeto, „Draugo” kultūrinio priedo redaktoriaus Kazio Bradūno dukra Lionė Bradūnaitė-Kazlauskienė pagaliau atsakė į klausimą, į kurį iki šiol neturėjome tikslaus atsakymo. Kuriame kabinete dirbo redaktorius K. Bradūnas? Iki šiol liudininkų prisiminimai skyrėsi.
„Aš puikiai prisimenu, kuriame kambaryje sėdėjo mano tėtis. Grįždama iš mokyklos, užsukdavau į redakciją. Štai šiame kabinete dirbo redaktorius Kazys Baronas (pamenu jo juodų plaukų kupetą), o šalia buvo mano tėčio kabinetas”, – šypsojosi miela „Draugo” viešnia. Dabar šiame kambaryje dirba laikraščio „Draugas News” redaktorė Vida Kuprytė.
Dar vienas įdomus prisiminimas: M. Remienė, apžiūrėdama parodoje esančias nuotraukas, turėjo ką papasakoti. Vienoje iš jų įamžintas „Draugo” 50 metų jubiliejinis balius. „Aš prisimenu, kad tuomet daugelis svečių spėliojo: ar „Draugas” išsilaikys dar 50 metų, ar sulauks savo 100-ojo gimtadienio? O štai, jau švenčiame 110-ąjį”, – sakė Marija.
Ypač smagu buvo svečiuose sulaukti vadinamosios „trečiosios bangos emigrantų” atstovų. „Aš pamenu, kad tik atvykusi gyventi į Čikagą, dar dalyvavau keliuose ‘Draugo’ kieme surengtose gegužinėse. Gaila, kad ši tradicija nutrūko”, – sakė Živilė Ramašauskienė, kartu su kitais svečiais kompiuterio ekrane žiūrėdama J. Kuprio filmuotus senųjų gegužinių vaizdus. Filmas iš praeities suteikė daug gerų prisiminimų ir emocijų ne vienam redakcijos svečiui.
Kai iš spaustuvės buvo atgabentas rytdienos, liepos 13 dienos jubiliejinis „Draugo” numeris, dalis svečių įniko vartyti ir skaityti. Keturios „Atvirų durų” valandos prabėgo nepastebimai.
Ačiū visiems atėjusiems, sveikinusiems, siuntusiems gėles ir dovanas. Mums, tiems, kurie dabar leidžiame, rašome, redaguojame, administruojame ir mylime „Draugą”, jūsų dėmesys ir palaikymas yra labai brangūs. Norisi pažadėti ir tikėti, kad tokių susitikimų ir susibūrimų „Drauge” bus dar ne vienas.
