Bendras tikslas vienija

Stovykla „Švyturys 2024” nominuota LR Prezidentūros apdovanojimams „Lietuvos galia”

Džiugu pranešti, kad pirmosios Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje (LŠSI) jaunimo vasaros stovyklos „Švyturys 2024”, skirtos Amerikos lietuvių kilmės jaunimui, projektas nominuotas Prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva rengiamuose apdovanojimuose „Lietuvos galia”.

Balsavimas internetu už atrinktus projektus online prasidės rugsėjo 23 d.

Vasaros stovyklos „Švyturys 2024” veikla nominuota kategorijoje „Stipri Lietuva”, kurioje skelbiamos iniciatyvos, prisidedančios prie Lietuvos vardo garsinimo, stiprinančios valstybingumą, skatinančios pilietiškumą.

Balsuokite patys, pakvieskite draugus, kad ši pilietinė iniciatyva, skirta mūsų vaikams, pelnytai būtų matoma ir pripažinta.

Daugiau apie projektą – https://www.lietuvosgalia.lt/iniciatyva/sauliska-stovykla-jav-amerikos-lietuviu-kilmes-jaunimas-svyturiukai/.

Bendras tikslas vienija

Šauliška stovykla „Švyturys 2024” – tai pilietiškumo bei patriotiškumo ugdymas, Lietuvos, kuri išeina už geografinių valstybės ribų, stiprinimas, lietuvių išeivijos bendruomenės vienijimas, puikaus bendradarbiavimo tarp organizacijų, institucijų ir skirtingų žemynų pavyzdys vardan bendro tikslo – Tėvynės labui!

Pirmoji LŠSI surengta stovykla jaunimui vyko rugpjūčio 4–10 dienomis „Rako” stovyklavietėje, joje dalyvavo 21 vaikas (12–17 metų). Tiesiogiai vadovauti stovyklos projektui, rūpintis kiekvienos dienos turiniu bei šauliškų įgūdžių formavimu iš Lietuvos atvyko trys patyrę Lietuvos Šaulių sąjungos atstovai. Kaip pirmąją šaulišką stovyklą Amerikoje vertina jos vadovai? Kalbino Vilma Kava.

Sandra Vasiliauskienė

ŠVYTURYS 2024 stovyklos projekto vadovė, LŠS pilietinio ugdymo skyriaus vedėja

Mes daug girdime apie sėkmingą jaunųjų šaulių stovyklų patirtį Lie­tuvoje. Kiek stovyklų surengiama per vasarą? Ar gali į jas atvažiuoti ir vaikai iš JAV?

Jaunųjų šaulių stovyklų sezonas Lietuvoje prasideda po mokslo metų, birželio viduryje, ir baigiasi rugpjū­čio viduryje. Per du vasaros mėnesius surengiame 50 stovyklų. 

Taip, į dalį šių stovyklų galima atvažiuoti ir vaikams iš Amerikos, nuoširdžiai kviečiame ir skatiname.

Dalis stovyklų yra pakopinės, jose stovyklautojai vertinami ir duodami leidimai dalyvauti aukštesnių pakopų stovyklose. Stovyklos pabai­goje laikomi testai, vertinamos sto­vyklautojo įgytos žinios ir gebėjimai, suteikiamas pakopos ženklas, kuris atspindi pasiektą kompetenciją. Į šias stovyklas priimame tik jaunuosius šaulius iš Lietuvos. Bet yra apie dvi­dešimt stovyklų, kurios nėra pakopi­nės, į jas raginame atvykti ir vaikus iš JAV.

Kur susidomėję tėvai ir vaikai, gyvenantys JAV, gali gauti informacijos apie stovyklas Lietuvoje? Teko girdėti, kad tėvai domisi sto­vyklomis specifiniuose regionuo­se, iš kurių yra kilę arba kur gyvena jų artimieji. Į ką patarsite jiems kreiptis?

Apie vasaros stovyklas paskelbiame gegužės pabaigoje, tada galima planuoti, kokios ir kur bus. Visa in­for­macija apie stovyklas pateikiama LŠS internetiniame puslapyje: sauliusajunga.lt

Lietuvoje yra dešimt Šaulių są­jungos rinktinių, interneto puslapyje pateikta informacija apie kiekvieną iš jų, personalo vardai, pavardės ir pa­reigos, rinktinių adresai, telefonų numeriai, elektroninis paštas.

Patarčiau parašyti ar paskambinti tiesiogiai rinktinių neforma­laus švietimo mokytojams arba rinktinių pavaduotojams. Galima kreiptis dėl bendrų klausimų apie stovyklas ir anksčiau, nelaukiant gegužės, tačiau konkreti informacija pasirodo, kaip minėjau, tuo metu.

Esate buvusi daugelyje Lietu­vos jaunųjų šaulių stovyklų ir da­bar matėte pirmąją stovyklą Ame­rikoje, ją su komanda kūrėte. Ko­kius įspūdžius išsivežate, kaip ver­tinate stovyklą ŠVYTURYS 2024?

Ruošiantis stovyklai keletą mė­nesių derinome programą, kad per savaitę įtrauktume kuo daugiau veiklų. Atvykdami nežinojome, ko tikėtis, visiškai kita šalis, tradicijos, stovykla – pirmoji, analogų, kokia patirtimi remtis, nėra.

Mes nepažinojome vaikų, nežinojome jų mentaliteto, kaip jie gali reaguoti. Turime daug stovyklų ren­gimo patirties Lietuvoje, sistema aiški ir vaikams, ir instruktoriams, bet nežinojome, kaip ji veiks čia. Sutikome daug individualesnius vai­kus, Lietuvoje vaikai daugiau prisitaiko prie situacijos, o čia mes turė­jome prisitaikyti prie vaikų.

Pagrindinis iššūkis buvo lanksčiai reaguoti į situacijas. Mums rūpėjo ir stovyklos programos įgyvendinimas, ir jos pritaikymas esantiems da­lyviams. Ir instruktoriams, ir organizatoriams, ir vaikams stovykla ŠVYTURYS 2024 buvo nauja patirtis. 

Manau, kad mes viską atlikome labai gerai. Kalbėjau su instruktoriais, mūsų vertinimu, viską padarė­me, ką buvome pasirengę programoje, pritaikydami prie sąlygų, lanksčiau, paprasčiau, lengviau. Tai norma­lu, stovykla – pirmoji, negalėjome „per­spausti”, kad vaikams būtų ne­priimtina ar per sunku. Stovyklau­tojams ir taip daug iššūkių buvo.

Manau, kitais metais jau galima pritaikyti tokio paties lygio progra­mą, kokią turime mes Lietuvoje.

Kalbate apie stipresnę, negu šiemet? Tiems patiems vaikams, tarsi pakopa, ar tiems, kurie ateis naujai? 

Taip, manau, kad stipresnę. Vi­siems vaikams, kurie norės į stovyklą, perspėjant iš anksto.

Ruošiantis kitiems metams rei­kė­tų surengti specialų pristatymą lituanistinėse mokyklose apie tai, ko vaikai gali tikėtis stovyklose, kad at­vyktų pasiruošę, žinotų, kas laukia, ir ką jie patys nori pasiekti. Šiemet didelį vaidmenį turėjo stovyklos ko­munikacija, padėjusi ir tėvams kasdien žinoti, kaip sekasi vaikams. Buvo sukurti kiekvienos dienos video ir aprašymai su nuotraukomis. Tai gera vizualinė medžiaga, kurios pagalba bus galima ir tėvus, ir vaikus supa­žindinti su būsima stovykla kitais metais.

Kai kurie vaikai iš stovyklos ŠVYTURYS 2024 yra buvę ir stovyklose Lietuvoje, jie ten matė daugiau disciplinos, greitesnę adaptaciją prie stovyklos tvarkos.

Lietuvoje į stovyklas ateina 6 000 jaunųjų šaulių ir jie visi žino, ko tikėtis, kodėl jie čia, yra motyvuoti ir siekia tikslų.

Manau, kad šiais metais stovykla ŠVYTURYS 2024 buvo pilotinis projektas, kurio metu visi įgijome patirties. Organizatoriai – išeivijos šauliai, dalyvavę stovykloje – patys mo­kė­si vykdyti programą ateityje, pam­atė, kaip mes dirbame, susipažino su užsiėmimais, veiklos tematika.

Matėme didelį skirtumą, ką vai­kai pasiekė savo darbu, prisimenant pirmą dieną, kai rikiavosi, ir pasku­tinę, kai žygiavo su būrio skanduote.

Pridursiu, kad „Rako” stovykloje yra labai gera infrastruktūra, visas programos užduotis galima atlikti neišėjus iš stovyklos teritorijos.

Kiekvienoje stovykloje, kad ir kiek organizuotum ir dalyvautum, at­siranda iššūkių ir neplanuotų daly­kų. Reikia lanksčiai žiūrėti ir į savo asmenines savybes. Sakykime, nėra lengva kitiems su svetimais žmonė­mis savaitę išbūti vienoje palapinėje, tačiau to nereikia priimti asmeniš­kai, tiesiog naudotis proga, kad esi čia ir dabar.

Stovykla yra komandinis darbas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Ta komanda, kuri dirbo stovykloje ŠVYTURYS 2024, tikrai buvo puiki, pavy­ko susidraugauti, rasti bendrą kalbą.

Be tokios komandos nebūtų pa­siektas stovyklos tikslas.

Bendras tikslas vienija, tą tikslą mes pasiekėme.

Ačiū už pokalbį.

Donatas Vaisvalavičius

Stovyklos Švyturys 2024 instruktorius, Karininko Antano Juozapavi­čiaus šaulių 1-osios rinktinės neforma­laus švietimo mokytojas

Pirmojoje Lietuvos šaulių są­jungos išeivijoje (LŠSI) vasaros stovykloje vaikams ŠVYTURYS 2024, be projekto vadovės, jūs bu­vo­te du instruktoriai iš Lietuvos, mylimi vaikų ir gerbiami suaugusiųjų. O koks jūsų kasdienio darbo pobūdis Lietuvoje? Už ką atsakingas neformalaus švietimo mokytojas? 

Šaulių sąjunga Lietuvoje turi de­šimt rinktinių, apimančių tam tikrus regionus. Esu iš Alytaus, Karininko Antano Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės.

Kuruoju jaunųjų šaulių veiklą, bendradarbiauju su būrelių vado­vais, turime daug įvairių būrelių, tad jų vadovus ruošiu jaunųjų šaulių ugdymo linkme. 

Penkeri metai dirbu Šaulių są­jungoje ir visada su jaunaisiais šauliais bei būrelių vadovais.

Turite stovyklų patirties Lie­tu­voje. O kaip vertinate pirmąją jaunųjų šaulių stovyklą JAV? Ar skiriasi, ką pastebėjote Jūs?

Lietuvoje vaikai, atvažiuodami į stovyklas, jau žino, ko tikėtis, kokia bus tvarka, todėl yra paprasčiau vai­kus nukreipti įvykdyti stovyklos programą. 

Čia, JAV, vaikai susirinko pirmą kartą, nežinojo, kaip konkrečiai bus vedama stovykla. Daugelis vaikų turi skautų stovyklos patirties, bet šaulių stovyklos Amerikoje dar nebuvo.

Šiek tiek daugiau disciplinos, daugiau užimtumo, mažiau laisvės, daugiau kryptingumo – tai Lietuvoje. Vaikams čia gal tai buvo netikėta pradžioje, bet lanksčiai pavyko viską pasiekti.

Lietuvoje ir stovyklos dalyvių skaičius ženkliai didesnis, į stovyklą susirenka maždaug apie šimtą vaikų savaitei laiko. 

Stovyklose laikomės daugiau disciplinos, nes su tiek personalo, kiek turime, nebūtų įmanoma palaikyti tvarkos ir siekti rezultatų.

Stovykloje esame du štabo darbuotojai, iš kurių vienas yra stovyklos vadovas, atsakingas už dokumentacijos parengimą, tvarkaraščių laikymąsi ir visas veiklas, o antras asmuo yra komendantas, atsakingas už logistinį aprūpinimą, stovyklos buitį.

Ir dar turime tris instruktorius iš Lietuvos kariuomenės, taip pat pasitelkiame į pagalbą vyresnius vai­kus. Būtent būriams vadovauja vy­res­ni vaikai, kurie yra įgiję daugiau stovyklų pakopų, ir tokiu kolektyvu susitvarkome su 100 stovyklos vaikų.

Jūs, vadovai, tardavotės dėl kiekvienos dienos plano iš vakaro, tikrindami, koks bus oras, derin­damiesi prie nuotaikų, vaikų nuovargio ir entuziazmo. Ar tokia die­nų veikla, kokią surengėte čia, mokydami sukurti laužą, filtruoti vandenį, bei kitas, yra ir Lietuvos stovyklose?

Mūsų tikslas ir buvo supažindinti su veikla, kokia yra stovyklose Lietuvoje.

Tik mes turime jaunųjų šaulių stovyklų pakopinę ugdymo struktūrą, nuo pirmos iki ketvirtos.

Pirmos pakopos stovyklose supa­žindinama su visomis veiklomis, ten nėra labai gilinamos kiekvienos srities žinios. Kuo pakopa aukštesnė, tuo labiau analizuojami niuansai. 

Vaikai ateina į stovyklas nuo 11 metų amžiaus. Iki 15 metų turi laiko įgyti pirmas tris pakopas, o nuo 16 metų ateina į ketvirtą. 

Pirmą, antrą ir trečią pakopas organizuoja rinktinės. Priminsiu, jų Lietuvoje yra dešimt, o ketvirta pako­pa vyksta jau Šaulių sąjungos lygiu, vaikai suvažiuoja iš visos Lietuvos.

Girdėjau, kad Lietuvoje vyksta 50 vasaros stovyklų vaikams. Ar užpildomos visos vietos?

Visos. Kiekviena rinktinė turi savo tvarką. Pas mus, Alytuje, gausiausia yra jaunųjų šaulių rinktinė, virš tūkstančio vaikų. Mes skelbiame apie stovyklas per būrelių vadovus, jie yra mokyklų, kuriose vaikai mo­kosi, mokytojai, dėsto įvairius daly­kus ir veda būrelius.

Šiais metais apie stovyklas pa­skelbėme gegužės pabaigoje, o birželio pradžioje visos vietos jau buvo užpildytos.

Vaikai tikrai nori patys, niekas jų nevaro. Yra jaunųjų šaulių, kurie metų eigoje būna užsiėmę kita veikla, bet atsiranda prieš stovyklas, sako, norime dalyvauti.

Lietuvos vaikų stovyklose intensyvumas yra didesnis. Kadangi JAV tai pirmoji stovykla, čia buvo laviruojama, atsižvelgiant į vaikų įpročius, skiriant daugiau laisvo laiko. Lietu­voje laisvo laiko būna pusantros va­landos vakare, per kurį turi nusi­prausti, gali telefonu pabendrauti su tėvais, pavalgyti naktipiečius ir susi­ruošti miegoti.

Norėjome parodyti kiek įmano­ma daugiau, vaikams reikia veiksmo, užimtumo. Siekiame, kad vaikas, atėjęs į stovyklą, išeitų ko nors išmo­kęs ir galėtų pasakyti – aš to išmokau stovykloje.

Jeigu JAV susikurtų daugiau ­ šaulių stovyklų, galima būtų pagal­voti apie specializacijas. Lietuvoje mes organizuojame ne tik pakopines stovyklas, bet ir specializuotas.

Ką reiškia specializuotos sto­vyklos? Papasakokite daugiau.

Specializuotos – tai, pvz., taiklaus šaulio, radijo ryšio operatoriaus, medicinos, lyderio stovyklos, kuriose vaikai mokosi bendrauti.

Šiais metais, jau pasibaigus sto­vykloms, dar vyko išgyvenimo sto­vykla. Vaikai žygį vykdė dviračiais, traukiniu, baidarėmis, valgyti darėsi patys, mokėsi ruošti maistą lauko sąlygomis, kaip užkurti ugnį ne tik skeltuvu, kaip rodėme ir stovykloje čia, bet ir trinties pagalba, kaip ma­tome filmuose, braukiant pagaliuku į kitą pagaliuką.

Vaikai, kurie „užsikabino” už jau­nųjų šaulių veiklos, jau ir sukasi aplink, nori ir ateina. Džiugu matyti tuos vaikus, kurie baigė visas pako­pas, kurie buvo būrių vadais, dažnai ir toliau padeda stovyklose – jie užauga tikrai savimi pasitikinčios asme­nybės, gyvenime tai neįkainojama patirtis.

Kokią jaunųjų šaulių stovyklos ar stovyklų JAV veiklą matytumėte ateityje? LŠSI surengė pirmąją ir planuoja kitas, ką patartumėte?

Stovykla ŠVYTURYS 2024, mano akimis, pakėlė vaikus nuo sofų, atitraukė nuo telefonų, nes „Rake” nėra ryšio signalo. Staiga vaikai apsidai­rė, pamatė, kas jie yra iš tikrųjų, ką jie gali asmeniškai. Ne ką jie mato telefonuose, o ką gali pasiekti patys.

Supratau, kad šioje stovykloje daug kam buvo įvairių pirmų kartų. Kai kurie pirmą kartą gyveno palapinėse, kai kurie pirmą kartą taip ilgai buvo be tėvų. Visos patirtys yra ge­ros, reikia išeiti iš tos patogumo zo­nos, gauti išgyvenimų, išmokti bendrauti tarpusavyje, daryti sprendi­mus, tikslo siekti komandoje. 

Savo aplinką Lietuvoje mes pa­žįstame, o čia nežinojome, ko tikėtis, nauja terpė buvo iššūkis ir mums, va­dovams, bet, manau, pavyko puikiai susidoroti.

Bandėme laviruoti tarp tvarkos ir įdomumo, kad vaikai neišsigąstų ir kad būtų patrauklu.

Stovyklautojų amžiaus skalė di­de­lė, nuo 12 iki 17 metų, tai ir kėlė sun­kumų, tačiau padėjo jiems pa­tiems mokytis bendrauti tarpusavyje.

Iš tikrųjų, kiekvienais metais į stovyklas ateina vis kitokie vaikai, kiti jų interesai ir poreikiai. Natūra­lu – keičiasi gyvenimo tempas, aplinka, kurioje auga vaikai.

Mano vertinimu, didelę stovyklos sėkmę rodo ir tai, kad nė vienas vaikas neišvažiavo iki uždarymo.

Ar Lietuvoje iš stovyklų išvažiuoja? Mane pačią vaikystėje bandė palikti keliose stovyklose, bet vos ne kitą dieną tėvai turėdavo atva­žiuoti pasiimti, tad suprantu ne iš karto pritampančius vaikus.

Taip, būna, tai normali praktika. Atva­žiuoja nenorėdami, tėvai nori la­biau, negu vaikai. Tėvai klaidingai mano, kad čia bus perauklėjimo sto­vykla, pakeis jų vaiką. Mes neturime tokių tikslų. Jeigu vaikas nenori, skambina tėvams, jie neiškenčia ir atvažiuoja. Stovykloje Lietuvoje susi­renka šimtas vaikų, kai kurie pirmą kartą be tėvų, o kartais ir tėvai ne­nori vaikų paleisti. Atveža vaikus, trypčioja, kaip paliksiu juos vienus. Po kelių dienų pasiima, paskui skambina ir sako, suprato, kad vaikams bu­vo smagu.

Reikia vaikus išleisti. Jie turi pa­tys užaugti, gyventi savo gyvenimą. Manau, tai visuomenės bėda, kad už rankos ilgai vedžioja, vos ne į darbo pokalbį eina su mama.

Stovyklos užaugina ir vaikus, ir tėvus, tokią matau jų vertę.

Ačiū Jums už turiningą po­kalbį. Ir už tai, kad sutvirtinate mūsų vaikus.

Ralfas Andriūnas

Stovyklos ŠVYTURYS 2024 instruk­torius, Alfonso Smetonos šau­lių 5-osios rinktinės neformalaus švietimo mokytojas 

Esate jauniausias vadovas iš trijų, atvykusių iš Lietuvos padėti stovyklai ŠVYTURYS 2024.

Esu ir jauniausias, ir trumpiausiai dirbantis kaip nuolatinės tarnybos šaulys. Aš į Šaulių sąjungą atėjau dirbti lapkričio mėnesį, kiek daugiau negu prieš pusę metų.

Tačiau su Šaulių sąjunga esu su­sijęs nuo 2013 metų, beveik pusę savo gyvenimo, atėjau į ją kaip jaunasis šaulys.

Buvo poros metų pertrauka – bai­giau mokyklą, išvažiavau studijuoti, pakeičiau miestą. Dar turiu grupę, muzikuoju, užsiėmėme muzikiniais reikalais, tai toks buvo nukrypimas į kitą kelią.

Po poros metų grįžau į Šaulių sąjungą, prisijungiau jau kaip šaulys, praėjau bazinį šaulio kursą, pradėjau aktyviai dalyvauti kuopos veikloje.

Vėliau įstojau į Krašto apsaugos Savanorių pajėgas, ten užsiėmiau įvairiais reikalais.

Pradėjęs dirbti Šaulių sąjungoje, turėjau jaunojo šaulio patirties, bu­vau praėjęs visas keturias stovyklų ugdymo programos pakopas. Patir­ties pridėjo ir veikla Krašto apsaugos Savanorių tarnyboje.

Savo darbe esu atsakingas už pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursus Lietuvoje. Tokie trijų dienų kursai yra organizuojami devintos klasės mokiniams. 

Taip pat galiu atsakyti į visus klausimus apie stovyklas, nes aš jas ir organizuoju, ir pats dalyvauju. 

Jeigu esate vienas iš jauniau­sių ir dirbate trumpai, vadinasi, turite specifinių gebėjimų, kad jus išrinko atvažiuoti būti instruktoriumi vaikų stovykloje JAV. 

Patirties turiu tikrai nemažai, ir ji „surinkta” ne tik iš vadovo pusės, bet ir iš jaunojo šaulio pusės. Aš ma­tau abi situacijas – kaip gali jaustis vadovas ir kaip gali jaustis jaunasis šaulys kurioje nors sprendimo reika­laujančioje problemoje. 

Stovyklose reikia ir lankstumo, išmonės, turi matyti situaciją ir ją skaityti.

Mačiau, kad šioje stovykloje ne­pa­vyks procesai, kurie man yra įprasti, vadinasi, reikėjo žiūrėti tru­putį lanksčiau, kad galėčiau pasiekti rezultatą, kurio noriu.

Manau, buvo priimtas geras sprendimas į stovyklą siųsti mus, mes buvome tinkami instruktoriai, išlaviravome visas situacijas. Skris­dami į Ameriką galvojome apie įvai­rias galimybes. Turėjome savo viziją, kas yra pas mus, kas vyksta, mums stovyklos yra įprastos. Atvažiavę čia padėliojome grafiką, susėdome, su­pratę, kad bus ne taip, kaip yra pažįstama, reikia perdaryti. Mūsų tikslas buvo neprarasti vaikų, kad jie neiš­sigąstų, kad priimtų jaunojo šaulio idėjas. Mes nesistengėme jiems pa­daryti kuo sunkesnę dieną, mes sie­kėme vaikus išugdyti.

Kas jums pačiam stovykloje įsiminė, patiko, padarė įspūdį?

Man labai buvo gera, kai išgirdau, kaip stovykloje vaikai gieda Lie­tuvos himną. Tai buvo wow momentas, kažkas tokio.

Ir Lietuvoje ne visi vaikai gali sugiedoti Tautinę giesmę, o čia giedojo puikiai. Žinojo žodžius, mokėjo me­lodiją, matėsi užsidegimas akyse, labai patiko vaikai.

Mes žinojome, kad beveik visi vai­kai gimę JAV, kai kurie iš mišrių šeimų, ir giedamas Lietuvos himnas buvo didelis emocinis siurprizas.

Vienas iš mūsų mažesnių vaikų dėjo dideles pastangas išmokti skanduotę ir išmoko.

Turėjome vieną tokį vakarą, kad kažkam nesimiegojo, tai mokėmės skanduotę. Bet mane nustebino, kad po pusryčių, kai vieni pavalgo ir turi laisvo laiko, nes instruktoriai dar pusryčiauja, tas berniukas mokėsi skanduotės žodžius – atsiverčia lapą, perskaito, kartoja. Jau nebuvo klau­simų, kas užvedinės skanduotę. Kai kurių vaikų motyvacija džiugiai stebina.

Jūsų balsas mus visus kėlė, jūsų balsas davė komandas, mokė­te vaikus žygiuoti, jūsų balsas sustatydavo į vietas. Bet vaikai jus ir labai mylėjo.

Tą jutau ir aš. Jau kai matau, kad vaikas komandas pradeda priimti asmeniškai, ar Lietuvoje, ar čia, pasi­kviečiu ir pasikalbame. Paaiškinu, kad nei viena komanda, nei vienas pakeltas balsas nėra asmeniška. Tai toks šios stovyklos pobūdis, kariuomenės pobūdis, komandas reikia priimti kaip komandas. Sakau, jeigu kalbėsiu jums lygiu tonu, jūs manęs neklausysite, neišsirikiuosite.

Vaikai gal suprato, kad ką aš da­rau, yra teisinga. Nėra taip, kad vie­ną labiau myliu, neskirstau, visi yra stovyklautojai, lygūs, o aš darau tai, ką turiu daryti. 

Niekas taip gerai nejaučia, kaip vaikai. Jie jaučia, kada tu žinai, ką darai. Ir instruktoriams sakau – tu­rite suvokti, ką jūs dėstote, nes nie­kas taip gerai nepajaus, kaip vaikai, kad nesuprantate, ką sakote. Galite paskaityti skaidrę ar papasakoti, ką esate girdėję, bet vaikas pajus, ar turite žinių.

Dėl to stengiuosi rodyti tvirtumą rikiuotėje, parodyti, kad žinau, ką darau, ir nebijau suklysti, nes suklydęs galiu išmokti, kitą kartą padarysiu geriau. Jeigu bijosi suklysti, dau­gelio dalykų gyvenime neišmoksi ir nepatirsi.

Man patiko jūsų tvarka, kai jūs pradėjote vaikus ugdyti į ko­lektyvą. Visus stovyklautojus su­skirstėte į tris grupes ir tos grupės nebuvo sujungtos nei pagal amžių, nei pagal ūgį, tiesiog trys grupės. Ir labai patiko, kad būti lyderiu kiekvieną dieną gavo galimybę vis kitas vaikas. Visada laukiau laiko, kai ateis jaunesni ir mažesnio ūgio, stovės priekyje ir vadovaus didesniems. 

Taip ir buvo stovyklos pabaigoje, mažiausi stovėjo priekyje. Toks lyderio ugdymo būdas, kad ir tu gali, ir tu gali.

Ko mes nepadarėme stovyklos pradžioje, tai neišskirstėme miega­mųjų vietų, leidome laisvai pasirinkti, su kuo gyvens.

Lietuvoje turime kitą taktiką. Bū­na, kad į stovyklas atvažiuoja trys draugai, ir visi laikosi kartu. Paskirs­tydamas miego vietas išskaidai ma­žas kompanijas. Jos labai kenkia bendrai harmonijai, draugai kartais nėra suinteresuoti susipažinti su kitais ir bendrauti.

Bet kai „išmėtai” po skyrius, duo­di užduotis – neturi iš ko rinktis, turi susipažinti su kitais vaikais, bendrauti, dirbti, daryti, tartis, spręs­­ti. Manau, tai pasiteisinusi taktika.

Jaunųjų šaulių stovyklos tikslas išugdyti lyderį, pasitikintį, turintį žinių ir patirties.

Girdėjau, kad vaikus į stovyklą Lietuvoje jau nuo pirmos dienos priimate kitaip. Mes leidome tė­vams padėti pastatyti palapines, ko nedarote jūs. Taip pat supra­tau, kad Lietuvoje tikrinama, ką vaikai atsiveža į stovyklą, nerei­kalingi daiktai sudedami atskirai ir atiduodami išvykstant.

Mūsų rinktinėje stovyklas rengiame kariniame batalione, kur gyvena kariai. Tai karinė teritorija, tėvai atveža prie vartų, paduota anketą, pa­tikriname, vaikas eina už vartų į rikiuotę, tėvai važiuoja namo.

Šimtą vaikų sukomplektuojame, būrio vadas veda į stovyklavietę. Pravedamas bendras instruktažas, sutikrinamas dalyvavimas, skaitome pavardes, ar tikrai visi dalyvauja.   

Vyksta daiktų patikra, mes ak­cen­tuojame, kad vaikai nesivežtų jo­kio papildomo maisto, užkandžių, saldainių ir panašiai. Aišku, kažkas moka geriau paslėpti, įsineša, nėra bėdos, vadinasi, tas vaikas jau suma­nus, sugeba apeiti sistemą, super. Bet stengiamės patikrinti, nes valgykla yra aukščiausio lygio, apskaičiuotos kalorijos, vaikas bus sotus ir laimingas. Kai jie prisineša savo maisto, išsimuša iš ritmo. Nueina į valgyklą – nevalgo, o saldainiai dar ir cukrus, padaro vaiką hiperaktyvų.

Skirstydami į būrius mes nenori­me, kad viename skyriuje būtų vien maži ir silpni, kitame – vien suaugę ir stiprūs. Lietuvoje yra stovyklų, kuriose dalyvauja ir moksleiviai, ir jaunieji šauliai kartu. Tai reiškia, kad atvažiuoja nemažai jaunųjų šau­lių, kurie turi didelę patirtį, bet kita dalis moksleivių stovyklauja pirmą kartą ir jiems daug kas nauja. 

Jeigu sustatysime būrį vien iš moksleivių, o kitą – iš jaunųjų šaulių, tai vienas skyrius skins visus laurus, o kitas atsiliks. Mes sumaišome, kad būtų įdomiau vaikams ir nebūtų silpnų skyrių.

Jauną žmogų taip lengviau pritraukti. Jaunieji šauliai eina drąsiai, papasakoja, kaip jie ko išmoko. Vai­kai yra geriausias asmeninis pavyz­dys, geriausia komunikacijos forma ir motyvas pasirinkti. 

Ačiū jums už išsamų pokalbį.