Čikagos klaipėdiškius pasveikino Klaipėdos meras

Angelė Kavak. 

Lietuvoje, Klaipėdoje, šiais metais  jau 82-ąjį kartą  buvo atšvęsta  tradicinė  Jūros šventė. Čikagoje gyvenantys buvę klaipėdiečiai ją šventė dvyliktąjį kartą. Kuo ypatinga ši „tuzinė” šventė, palyginus  su praėjusiomis? Šventės rengėja Rasa Riauka po Neptūno bei Undinės pasveikinimo bei šventės atidarymo ir vėliavos pakėlimo, pranešė, kad klaipėdiečiams turi netikėtą staigmeną – Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko sveikinimą, filmuotą prie Danės upės krantinės: „Nors mus skiria Atlantas, bet yra dalykų, kurie mus vienija ir jungia – tai gimtasis miestas Klaipėda, gimtasis kraštas Lietuva, tai mūsų meilė ir tikėjimas, kad esame Lietuvos jūrinės valstybės atstovai. Sveikinu iš pačios jūros šventės šurmulio čikagiškius, klaipėdiškius ir visus kitus, esančius Čikagoje, su Jūros švente ir linkiu, kol bus gyvas nors vienas klaipėdiškis, lietuvis, švęsti Jūros šventes. Gražios šventės ir įspūdžių jums visiems”.

Nuostabi akimirka, nutiesusi tiltus tarp Klaipėdos ir Čikagos, susilaukė itin ilgų plojimų. Po mero filmuoto pasveikinimo šventės dalyviai galėjo pirmieji išgirsti miesto vadovo kartu su dukra Elzyte ir Klaipėdos džiazo orkestru įrašytą dainą „Svajonių miestas”, kuri skirta Klaipėdos miesto gimtadieniui. Ne vieno akyse matėsi ašaros. Ar reikia  didesnio dainos įvertinimo?

Kai iš akių, tai ir iš širdies. Taip sakydavo Lietuvoje, taip jaučiasi ne vienas išeivis – Lietuvos emigrantas. Gal todėl tiek daug lietuviškų širdžių palietė atsiųstas Klaipėdos mero sveikinimas Čikagos lietuviams, švenčiantiems Jūros dieną.

O Jūros šventės šventimas Čikagoje prasidėjo nuo to, kad Čikagoje gyvenanti Rasos ir Jordano Riaukų šeima pakvietė savo kelis draugus susirinkti ir atšvęsti Jūros šventę. Aišku, gal vertėtų paminėti ir tai, kad ir patys klaipėdiečiai yra saviti žmonės – karštai mylintys savo miestą ir ypač jūrą, gal kiek atviresni, draugiškesni, linksmesni nei daugelis mūsų. Ir kas gali tai paneigti? Kitais metais prie Rasos ir Jordano jau prisijungė daugiau draugų, pagaliau jų tiek pagausėjo, kad nebetilpo vienos šeimos namuose, reikėjo rasti vietą, kur galėtų susirinkti daugiau žmonių. Ta vieta buvo rasta netoliese – gražioje upės deltoje.

Humoro kupinas komandų prisistatymas šį kartą buvo apie emigrantus. Gerai, kad žmonės sugeba iš savęs pasišaipyti, į dažnai nelinksmas istorijas pažvelgti linksmai. Stebėtojų šventėje nebuvo, visi buvo dalyviai: vyko estafetės, vaikų varžybos, tinklinis t.t., renginys keitė renginį. Po to visi bendrai ruošė kepsnius, vyko „skanesnio” stalo varžybos, naktį – šokiai ir  dainos, o kitą rytą – žuvies gaudymas bei žuvienės virimas.

Kasmet girdime vis garsesnius išeivijos lietuviškųjų organizacijų nusiskundimus, kad vis sunkiau suburti išeivijos lietuvius į renginius, o juo labiau įkalbinti padėti juos organizuoti.

Spaudoje net kelis kartus nuskambėjo liūdnos gaidelės, kad jei lietuviai ir susirenka į renginius, tai tik pavalgyti ir išgerti (o kartais ir nusigerti!). Šventėje nemačiau nei išgėrusių, nei nusigėrusių. Organizatoriai juokauja, kad visi yra taip užimti, jog nebelieka laiko net pavalgyti, o ką jau kalbėti apie išgėrimą.

Man Jūros šventėje buvo įdomu, nesinorėjo išvažiuoti. Jau kelinta diena iš galvos neblėsta jos įspūdžiai. Kodėl į Čikagos klaipėdiečių šventę gali patekti tik su rekomendacija, ir didžiausias rengėjų rūpestis yra tai, kad jos dalyvių skaičius pernelyg sparčiai auga?

Kažkada paklausiau organizatorės Rasos, kur slypi jų sėkmė.

,,O kodėl turėtų būti kitaip, – atsakė Rasa, – juk Jūros šventę mes rengiame sau, patys esame ir rengėjai, ir dalyviai. Mums nereikia kviesti pagalbininkų, kone visi, planuojantys atvykti, skambina,  klausia, kuo galėtų padėti bei prisidėti.”

Ką gi, lieka tik pasidžiaugti gražia švete, padėkoti jos rengėjams bei dalyviams ir prisijungti prie Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko palinkėjimo – „Kol Čikagoje bus gyvas nors vienas klaipėdiškis, švęskime savo Jūros šventę!