Gintaras Grušas: „Visą tai matau Dievo plane, kurį Jis man parengė prieš 20 metų“

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas prisimena, kad jautė vidinę įtampą, kai prieš pusantrų metų sužinojo, kad popiežius jį skirs Vilniaus metropolijos ganytoju – juk vyskupija yra didelė, pareigos svarbios, atsakomybė didžiulė. „Mano mintys ir atsakymas Apaštaliniam nuncijui Lietuvoje ir pačiam popiežiui Pranciškui tuomet buvo toks pat – aš jau pasakiau „taip“.

LINA VAITIEKŪNAITĖ

Visa mano pašaukimo kelionė, taip pat ir šis paskyrimas, buvo kupini iššūkių. Kai pasirinkau kunigystės kelią – priėmiau sprendimą stoti į seminariją – viskas, kas vyko vėliau, pradžioje net neatrodė įmanoma, – prisimena Vilniaus arkivyskupas. – Ir juos galiu paaiškinti, nes visa matau Dievo plane, kurį Jis man parengė. Viešpats ruošia įvairių dalykų, kad galėtume juos įgyvendinti. Ir  tai aš labai jaučiu.

Mano atėjimas į Vilniaus arkivyskupiją yra dalis to Dievo plano, kurį Jis yra man parengęs ir aš bandau jį vykdyti, suprasti, ko Dievas nori. Taigi, manasis „taip“ jau buvo pasakytas prieš dvidešimt metų, kai pasirinkau kunigystės kelią.“

Nesitikėjo likti Lietuvoje

Žvelgdamas į pastaruosius dešimtmečius, arkivyskupas G. Grušas mato dalykų, pakreipusių jo kelią visai netikėta linkme. „Kai pradėjau dvasines studijas Stiubenvilio pranciškonų universitete Ohajaus valstijoje, Lietuva dar nebuvo atgavusi nepriklausomybės, o mano tikslas buvo tarnauti Lietuvos išeivijos parapijoje.

Tačiau Viešpaties planai buvo kitokie – pradėjau mokytis Popiežiškojoje Šv. Bedos kolegijoje Romoje, o Lietuvai tapus nepriklausoma, atvykau čia kaip seminaristas atlikti praktikos. Tuomet naujai paskirtas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis pakvietė mane darbuotis Kurijoje ir po trijų savaičių pasiūlė metams sustabdyti studijas. Buvau įšventintas diakonu ir paskirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. Po tų pirmųjų metų, per kuriuos teko organizuoti popiežiaus vizitą, tapo aišku, kad  esu kviečiamas tarnauti Lietuvoje. Čia ir likau.“

Padėjo išeivijoje įgytos žinios

Dvasininkas paaiškina, kad visos kunigiškos pareigos buvo, galima sakyti, netikėtos – tai nebuvo įprastas kelias tapus kunigu tarnauti vikaru, būti klebonu ir pan. Kiek kitokią raidą lėmė ir jo patirtis bei išeivijoje įgytos žinios.

„Pirmininkaujant Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai 1983–1987 m., teko sukaupti įvairios patirties, – pavyzdžiui, organizuoti Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą Australijoje. Tai kartu buvo ir logistinis uždavinys. Darbas IBM kompanijoje davė vadybos ir marketingo patirties. Kiekviename darbe kažko išmokau. Tai paruošė mane kitam gyvenimo laipteliui“, – tvirtina arkivyskupas G. Grušas.

Pažintis su arkivyskupija dar tęsiasi

Priėmęs popiežiaus paskyrimą jis pradėjo naujas ganytojo – Vilniaus arkivyskupo metropolito – pareigas. „Per pirmuosius metus vyko ir tebevyksta nemažai susitikimų, vis dar susipažįstu su arkivyskupija. Aplankiau visas parapijas, susipažinau su kiekvienu kunigu. Šiais Pašvęstojo gyvenimo metais ketinu aplankyti vienuolynus“, – pasakoja Vilniaus arkivyskupas ir pripažįsta, kad yra dar daugiau užduočių, į kurias jis, kaip arkivyskupas, stengiasi labiau įsigilinti, geriau pažinti jų savitumą.

Arkivyskupas pabrėžia, kad svarbu stiprinti šeimas ir bendruomenes. „Kitų kalendorinių metų pradžioje, sausio 10 d., Vilniuje surengsime didelę šventę – Šeimos festivalį „Šeimadienis“. Šia visos vyskupijos švente užbaigsime Šeimos metus. Pasirengimas šventei ir pati šventė – tai proga stiprinti mūsų bendruomenes, skatinti šeimas vienytis“, – aiškina ganytojas.

Ganytojo misiją ypač gerai jaučia kariuomenėje

Gintaras Grušas arkivyskupo pareigas derina su kitomis pareigomis – 2010 m. liepos 2 d. Šventojo Tėvo Benedikto XVI jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės ordinaru, o 2013 m. balandžio 23 d. popiežius Pranciškus Vilniaus arkivyskupą metropolitą paskyrė kariuomenės Ordinariato apaštaliniu administratoriumi.

Dvasininkas sako, kad Lietuvos krašto apsaugos sistemoje kariuomenės Ordinariatas yra daug mažesnis nei Vilniaus arkivyskupija: „Kariuomenėje tarnauja 10 kapelionų, o Vilniaus arkivyskupijoje – 183 kunigai. Su sielovada krašto apsaugoje taip pat teko susipažinti iš vidaus. Ordinariato veikla sustyguota, jis turėjo ir turi gerą komandą. Darbo yra daug, bet jis, pažįstant žmones, krašto apsaugos sistemos struktūrą, kariuomenės kultūrą, vyksta sklandžiai, išlaikomas tęstinumas“.

Arkivyskupas G. Grušas Lietuvos kariuomenės Ordinariate yra vienintelis dvasininkas be karinio laipsnio – visi kapelionai kartu yra ir karininkai. „Kariuomenėje kunigas specifiškai patiria ir jaučia savo kaip ganytojo misiją“, – sako LK Ordinariato apaštalinis administratorius.

„Galbūt kapelionai ypatingą specifiką patiria labiau nei parapijose tarnaujantys kunigai, – sako LK Ordinariato apaštalinis administratorius. – Į parapiją žmonės dažniau ateina prašyti patarnavimo. O kapelionai gyvena ir dirba kartu su kariais. Jie drauge, petys į petį būna daliniuose, dėvi karinę uniformą. Kapelionas iš tikrųjų tampa savas – „vienas iš mūsų“. Tačiau kartu jis yra kapelionas – Bažnyčios atstovas. Dėl šių aspektų dialogas su kapelionu yra kitoks. Kapelionai įsilieja į kariuomenės kultūrą, bendrauja kariuomenės šeimoje, kelia savus klausimus ir pan. Tai itin aiškiai matyti, kai kartu su kitais kariais kapelionai išvyksta į tarptautines misijas. Kai apie pora šimtų žmonių „būna uždaryti“ vienoje teritorijoje šešis mėnesius, kapelionas negali nebūti „savas“. Tada išryškėja kapelionų vaidmuo ir svarba – kariai turi į ką kreiptis, su kuo pasikalbėti, kai būna sunku. Kapelionai pastoracinę misiją vykdo labai ypatingu būdu.“

Kariams reikalinga dvasininko pagalba

Dar būnant vyskupu Gintarui Grušui teko vykti į Afganistaną – Čagčarane lankėsi du kartus. Pasak dvasininko, susitikimai ir bendravimas su kariais vyko labai savitoje kultūroje ir aplinkoje: „Kariams svarbu, kad vyskupas ateina pas juos, kai jiems sunku. Tas suvokimas daro ryškią įtaką sielovadai. Tai yra taškas, kur susilieja sielovada ir kariuomenės kultūra, o rezultatai iš tikrųjų būna labai geri – suburiami žmonės, šeimos. Ordinariato tarnystė labai reikalinga ir tikrai vertinga“.

Pasak arkivyskupo, dvasininkų tarnystė kariuomenėje yra labai įvairi. „Čia taip pat vyksta reguliari sielovada (sakramentų teikimas, sekmadienio ir kasdieninės šv. Mišios, laidotuvės ir pan.) – viskas, prie ko mes pratę, – pasakoja ganytojas. – Taip pat kapelionai kariams rengia kursus, skaito paskaitas moralės, etikos, religijos ir tikėjimo klausimais, karius konsultuoja. Labai dažnai padeda ir kario artimiesiems. Pavyzdžiui, ištikus nelaimei, kylant problemoms, kapelionas eina pas šeimą išklausyti, padėti, paguosti.

Kapeliono tarnystė labai įvairi, kartais net gali šokiruoti. Žmonės, nedirbantys krašto apsaugos sistemoje, gana dažnai stebisi, kad kapelionai laimina išvykstančius į misijas, pasitinka juos, dėvėdami vienodą karinę uniformą, kuri paženklinta tik kariuomenės kapeliono skiriamuoju ženklu.“

Su ateitininkais – tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje

Gintaras Grušas nuo 2006 m. yra ir Ateitininkų federacijos Dvasios vadas. Tačiau ateitininkų veikloje dalyvauja nuo mažens ir paaiškina, kad su ateitininkais jis augo tiek JAV, tiek Lietuvoje. „Esu vienas iš ateitininkų, augusių Amerikoje ir dabar gyvenančių Lietuvoje. Ne tiek svarbus mūsų kaip tarpininkų vaidmuo, kiek reikia, kad ateitininkai iš skirtingų kraštų gerai suprastų vieni kitus, – paaiškina Vilniaus arkivyskupas. – Siekiame, kad tarybose būtų žmonių, kurie galėtų padėti vykti dialogui, nes Šiaurės Amerikos ateitininkų ir ateitininkų Lietuvoje veikla skiriasi. Vienokie iššūkiai ateitininkams buvo pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, kitokie – lietuviams išvykus į Ameriką ar kitur, o dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje vėl susiduriama su dar kitais kultūriniais ir net tarptautiniais iššūkiais.“

Dvasininkas prisimena, kad jam augant ir dalyvaujant ateitininkų veikloje Amerikoje buvo labai svarbi kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tuomet pagrindiniai tikslai buvo lietuvybės išsaugojimas svetimame krašte, kalbos ir kultūros puoselėjimas, darbas dėl Lietuvos laisvės, jos siekimas ir pagalba persekiojamai Bažnyčiai Lietuvoje.

„Šiandien Šiaurės Amerikoje gyvenantys ateitininkai susiduria su kitais iššūkiais. Svarbus lietuvių kalbos išsaugojimas, kultūros puoselėjimas ir ryšiai su Lietuva, su ateitininkais Lietuvoje. Tačiau dabar Ateitininkų federacija jau turi tarybą, sudarytą iš dviejų žemynų tarybų narių. Tai labiau atspindi pasaulį ir aktualijas, kuriose gyvename. Manau, kad yra ateitininkų, kurie tapo ateitininkais ir stovyklavo Lietuvoje, bet dabar gyvena JAV arba Kanadoje ir palaiko ryšį su Ateitininkų federacija iš ten. Manau, jų vaidmuo panašus į mūsų, augusių JAV, o dabar gyvenančių Lietuvoje. Jie palaiko ryšį tarp skirtingų kultūrų, turi jų abiejų patirtis“, – apibendrina ateitininkų Dvasios vadas.

Lietuvių bendruomenės keičiasi

Arkivyskupas taip pat sako, kad keičiasi lietuvių bendruomenės, veikiančios tiek JAV, tiek kitose valstybėse. Jos yra tąsa to, kas buvo, ir kartu yra visiškai naujos: „Šiandienė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS) yra visiškai kitokia. Šią vasarą teko lankytis jos suvažiavime Lietuvoje. Pastebėjau visai kitą dinamiką, tai vyksta natūraliai. Šįkart dalyvavo aukščiausi valdžios vadovai, žurnalistai, profesionalai – visai kita aplinka ir kitos aplinkybės nei prieš kelis dešimtmečius. Visgi žmonės, anksčiau dalyvavę PLJS veikloje, ir šiandien siekia Lietuvai svarbių tikslų. Vienu metu tai buvo pagalba kenčiančiai Lietuviai ir kova dėl jos nepriklausomybės, vėliau – pagalba stojant į NATO ir ES. Žinoma, didžiausią darbą atliko šalies valdžios atstovai, tačiau užsienio lietuviai darė įtaką savo valstybėms, kad šios palaikytų ir paremtų Lietuvą.“

Pasak dvasininko, keičiasi užsienyje gyvenančių lietuvių vertybės. Vienas pagrindinių tikslų ir toliau yra išlaikyti kalbą ir kultūrą. Tačiau darbas Lietuvos labui apima daug poreikių, kurie laikui bėgant keičiasi. „Kas dabar Lietuvai reikalinga?“ – klausia arkivyskupas ir atsako, kad tai gali būti ir politinė pagalba, ir finansinė parama, ir verslo ryšiai. Kiekvieno lietuvio tikslas – išsaugoti tą ryšį ir jį puoselėti.

„Pavyzdžiui, LRT vadovas užsiminė apie vieno ar kelių asmenų iš lietuvių bendruomenės vykdomą akciją, kad kuo daugiau lietuvių JAV įsitaisytų satelitines antenas, kurios pagauna LRT TV (Lietuvos televizijos) kanalą ir taip jį matytų savo namuose šalia kitų kanalų. Tokiu būdu vaikams diegiama, kad lietuvių kalba yra tolygi kitoms kalboms. Įdomus toks auklėjimo elementas, kai šalia anglų ir ispanų kalbų galima girdėti ir lietuvių kalbą. Taip ugdomas supratimas, kad tai yra mūsų kultūra ir Lietuva yra mūsų namai“, – pasakoja ganytojas.

Kokie iššūkiai dar laukia ateityje?

Atsakydamas į klausimą, kokie šūkiai laukia, arkivyskupas Gintaras Grušas vėl primena pokalbio pradžioje pasakytą atsakymą, kad ateitį visų pirma planuoja Dievas.

„Kalbant apie šį laikotarpį – Šeimos metų pabaigai 2015 m. sausio 10 d. organizuojame didžiulį renginį Vilniuje – Šeimos festivalį „Šeimadienis“, kuriame tikimės sulaukti apie 10 000 vilniečių ir miesto svečių. Šventės metu bus pristatomos tarnystės Vilniaus arkivyskupijoje, vyks aktualios šeimai konferencijos, šv. Mišios, koncertas“, –  renginį pristato Vilniaus arkivyskupas.

Pasak dvasininko, didelis iššūkis sostinėje yra studentų sielovada: „Vilniuje studijuojantys 60–80 tūkstančių studentų yra mūsų ateitis ir perspektyva kalbant apie evangelizaciją. Stengsimės, kad Geroji Naujiena juos visapusiškai pasiektų ir lydėtų, kai jie ieško savo pašaukimo – ar tai būtų renkantis profesinį kelią, ar sprendžiant pašaukimo klausimą dėl šeimos, kunigystės ar pašvęstojo gyvenimo.“

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2014 m. gruodžio 27 d. numeryje, Vol. CV Nr. 151)