Jubiliejinėje stovykloje prisiminimais keliavo Berčiūnuose ateitininkų nueitu keliu

Jau 25-erius metus prie pat Panevėžio įsikūrusioje Berčiūnų ateitininkų stovykloje šią vasarą, rugpjūčio 11–13 dienomis, rinkosi Jaunųjų ateitininkų sąjungos (JAS) stovyklose savanoriavę stovyklų organizatoriai, programų vadovai, komendantai, būrelių vadovai ir mokytojai, pagalbininkai – visi, kas buvo Berčiūnuose ir galėjo prisiminti geriausias akimirkas ir savo patirtį stovykloje – visi šventė Berčiūnų ateitininkų stovyklos 25-metį.

LINA VAITIEKŪNAITĖ

Jubiliejinė stovykla truko neilgai, tačiau joje buvo visko – tradiciškai per ryto ir vakaro rikiuotes buvo keliama ir nuleidžiama Lietuvos vėliava, visi meldėsi, sportavo, šoko, dalyvavo žaidimuose ir maudynėse Sanžilės upėje. Prie laužo vyko pokalbiai ir buvo traukiamos dar pirmųjų stovyklų dainos, dalijamasi užkandžiais (kas vaikystėje kėlė daugiausia džiaugsmo).

Programą dalyviai kūrė kartu – dalindamiesi prisiminimais dėkojo vadovams, mokytojams, tiems, kurie rūpinosi stovyklos tvarka ir švara, gydytojams, kapelionams ir kitiems talkininkams. Ryte jau kalbėjo apie jos ateitį, todėl kartu kūrė Berčiūnų ateitininkų stovyklos ateities knygą.

Už JAS stovyklos nueitą kelią visi dėkojo Viešpačiui Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčioje švęsdami šv. Mišias, kurias aukojo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

Taip buvo puiki proga apkabinti seniai matytus bičiulius, prisiminti stovyklavimo džiaugsmą, vėl išgyventi kažkada buvusius nutikimus ir atradimus.

Stovyklauti pradėjo su A. Žygu

Per ketvirtį amžiaus Berčiūnuose užaugo ne viena karta jaunimo, savo vasaras siejančio su šia vieta ir ateitininkų organizacija.

Stovyklauti ateitininkai su a.a. dr. Arvydu Petru Žygu priešaky pradėjo Lietuvai dar neatkūrus Nepriklausomybės, kada vaikai iš įvairių Lietuvos parapijų buvo kviečiami prisijungti. A. Žygo nuopelnas buvo atvežti šią idėją iš išeivijos, kur ir gimė stovyklavimo tradicija, nes tarpukaryje tokios tradicijos Lietuvoje nebuvo. Tuomet prasidėjo vietinės stovyklėlės, labiausiai žinomos Kulautuvoje, tai pat Žemaitijoje, Panevėžyje ir kitose Lietuvos parapijose. Pasak organizatorių, buvo smagu, kad nemažai tėvų įsijungė į stovyklų organizavimą, kada pagalbos reikėjo iš kiekvieno tikinčiojo.

Prisiminimų vakarą visi išvydo archyvines stovyklos nuotraukas, o kartu ir pirmąjį video įrašą iš stovyklos Kulautuvoje, kurį, pasirodo, filmavo KGB agentas, savo vaiką „įtraukęs“ į ateitininkų kuopą. Dabar tai liko tik įrašu, padedančiu ateitininkams prisiminti pirmąsias stovyklavimo, o kartu ir ateitininkų atsikūrimo Lietuvoje, akimirkas.

Berčiūnų stovyklavietėje A. Žygo ir kunigo R. Gudelio dėka nuo 1992 metų vasaromis pradėjo „karaliauti“ vaikai – į čia rengiamas jaunųjų ateitininkų vasaros stovyklas pradėjo atvykti po kelis šimtus 7–18 m. amžiaus dalyvių iš Lietuvos ir užsienio bei gausi grupė apmokytų savanorių vadovų, savo nuoširdžiu darbu sukuriančių vaikams turiningą laisvalaikį ir smagų vasaros nuotykį. Per 25 metus šioje stovykloje sudalyvavo apie 7 000 – 8 000 dalyvių (vidutiniškai 300 per metus), o vadovų čia buvo apie 1 500.

Stovykla – kūryba

Pasak ilgametės stovyklos vyr. vadovės, JAS pirmininkės Vilhelminos Raubaitės-Mikelionienės, ateitininkai Lietuvoje su šia stovykla kartu ėjo į priekį.

„Visuomet stovykla buvo kūryba. Aišku, mes patirtį visų pirma gavome iš Amerikos lietuvių, kurie išeivijoje organizavo stovyklas. Tačiau Lietuvoje kūrėme savo stovyklos variantą. Amerikos ateitininkų patirtis mums yra labai brangi, bet tos tradicijos, kurios susikūrė Berčiūnuose, jau yra mūsų tradicijos, – džiaugdamasi pasakojo JAS pirmininkė. – mes labai daug laiko skiriame vadovų ir programos ruošimui. Labai didelė komanda ruošia stovyklos programą ir kiekvieną kartą norisi kažką naujo įvesti, kad tai nebūtų buvusių metų kopija – kad tai būtų visiškai naujas kūrinys.“

Todėl paklausta, kurios stovyklos įsiminė labiausiai, Vilhelmina atsakė, kad pirmosios, kai viskas dar buvo nauja ir nepažinta: „Ką tuomet turėjome – tai be galo didelį visų vadovų entuziazmą ir kūrybiškumą. Tai teikė labai daug džiaugsmo. Vėliau jau, galima sakyti, sukūrėme savo sistemą, kada pradėjome planuoti programą iš anksto, pasiruošdavome daugiau medžiagos, vadovai į stovyklą atvažiuodavo pasiruošę. Daug kas stovykloje per šį laikotarpį pasikeitė, todėl dabar turime daug džiaugsmo tiesiog būdami kartu.“

Pradėjo mokyti kitus

Organizatoriai sakė, kad ateitininkų stovyklos yra tapusios itin populiariomis, nes stovyklos organizavimo modelis pilnai pasiteisinęs: „Ilgametė patirtis, dėmesys savanorių parengimui, skrupulingas programos ruošimas davė vaisių – mūsų stovyklos programos ne kartą buvo pripažintos kaip geriausios Lietuvoje“.

„Tenka važiuoti į kitas stovyklas ir ten padėti rengti vadovus, kviesti juos pas mus į kursus, – prisipažino V. Raubaitė-Mikelionienė. – Iš tikrųjų ta patirtis yra didžiulė – ja mes nuoširdžiai dalinamės ir džiaugiamės, kai kiti žmonės ją sau pritaiko.

Kartais mes pasikviečiame svečius – gaisrininkus, pasienio tarnybą, geležinkelio ar kitų sričių specialistus. Bet programą įgyvendinti stengiamės daugiau savo jėgomis, nes turime daug gabių žmonių.“

Kiekvieną kartą čia per įvairias programas skatinama vaikų saviraiška, kūrybiškumas, kritiškas mąstymas, tolerancija, teigiamas savęs vertinimas, plėtojamas tautinis, socialinis sąmoningumas, bendradarbiavimas bei draugystė.

Pasak organizatorių, didžiausia stovyklos ateitis buvo ir yra vadovai, kurie padeda ugdyti vaikus.

Apibendrindama Berčiūnų stovyklos 25 metus, V. Raubaitė-Mikelionienė sakė, kad sunkiausias dalykas turbūt tada, kai dalyviai stovyklą palieka. „Ir tai teko išgyventi labai daug kartų, – prisiminė Vilhelmina, visas vasaras nuo 1992 m. leidusi Berčiūnuose. – Tačiau kiekviena karta užaugina kitą kartą. Esame didelė šeima, nes vaikai čia sugrįžta jau būti vadovais.“

Per stovyklą – pažintis su ateitininkais

Ateitininkų federacijos (AF) pirmininkas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, kabėdamas apie stovyklą pabrėžė, kad per ją vaikai pradeda pažintį ir su ateitininkais. Jis prisipažino, kad yra ateitininkas didele dalimi dėl pirmosios šios organizacijos stovyklos. „Galiu sakyti, kad tai ką tuomet gavau, dar to negrąžinau. Tam tikra prasme tai pakeitė mano gyvenimą. Tuomet man buvo ne tik atgaiva po baigiamųjų egzaminų universitete, bet ir patirtis krikščioniškoje bendruomenėje, kurioje išgyvenau tarpusavio meilę. Tai buvo tikrai labai stipru. Po tokios patirties pradžioje net buvo sunku grįžti į kasdieninį gyvenimą. Aš, galima sakyti, įsimylėjau ateitininkus per Berčiūnus, – prisiminė Vaidas. – Jeigu būčiau dalyvavęs tik vadovų susitikime, tikrai patirtis būtų buvusi kitokia.

Panašiai kaip Amerikoje yra Dainavos stovykla, kurioje visi gali išgyventi ateitinišką tapatybę, taip ir Berčiūnuose vaikai ir jų vadovai gauna šią patirtį. Tiek vadovams, tiek vaikams čia yra galimybė gauti pilnutinį ateitinišką tapatybės išgyvenimą todėl, kad nuo pat ryto visa programa yra orientuota ir suplanuota remiantis visais ateitininkų principais.“

Ko galima pasimokyti iš Dainavos?

„Dainavos stovykloje gal lietuviai daugiau dainuoja, – lietuvių stovyklas dar palygino V. Vaičaitis. – Lietuvoje mes galvojame, kad mokame tas dainas, kad čia gyvename, todėl liaudies kultūra niekur nuo mūsų nepabėgs. Tačiau šis dainavimas visų pirma duoda bendrystę. Tai yra labai daug. Džiugu ir įdomu yra matyti, kai aplink laužą dainuojamos dainos, o jų siužetai dar suvaidinami arba tiesiog akompanuojami akordeonu. To Lietuvoje mes galėtume pasimokyti.“

Į Berčiūnus kviečiami ne tik ateitininkai, bet ir organizacijai nepriklausantys moksleiviai. Čia jie visi vadovaujasi ateitininkų principais: katalikiškumu, visuomeniškumu, inteligentiškumu, šeimyniškumu ir tautiškumu.

„Kadangi kiekvieną dieną būna šv. Mišios, vaikai išgyvena katalikiškumą. Ruošdamiesi vakaro ar kitai programai jie išgyvena visuomeniškumą. Dalyvaudami pamokėlėse vaikai gauna inteligentiškumo. Tiek būrelyje, tiek visoje stovykloje jie išgyvena šeimyniškumą. Ir galų gale kasdien nuleisdami ar pakeldami vėliavą, dalyvaudami žaidimuose stovyklos dalyviai stiprina tautiškumą, – paaiškino AF pirmininkas. – Čia yra terpė tiek vaikams, tiek vadovams. Todėl nenuostabu, kodėl ir vadovai taip nori čia dalyvauti. Visi jie Berčiūnuose geriausiai jaučiasi ateitininkais.“

Pasak stovyklos organizatorių, kiekviena karta turi kažką savo ir negalima sakyti, kad anksčiau buvo blogiau ar geriau, o dabar atvirkščiai – taip nereikia lyginti: „Stovykla nuolat keičiasi ir tobulėja. Džiaugiamės, kad kuo toliau, tuo daugiau į ją atvažiuoja ir užsienio lietuvių – ne tik iš Šiaurės Amerikos, bet ir Venesuelos, Austrijos, Vokietijos, Airijos, Prancūzijos.“

Vadovu buvo Amerikos lietuvis

Šiais metais JAS vasaros stovykloje „Laisvės kelyje“ liepos 28 – rugpjūčio 6 dienomis pirmą kartą Berčiūnuose dalyvavo Amerikos lietuvis iš Philadelphijos Andrius Dunčia, vadovavęs vyriausiųjų 14–15 m. berniukų grupei.

„Man Berčiūnų stovykla padarė paprastos ir tuo pačiu nepaprastos stovyklos įspūdį, – pasakojo Andrius. – Stovykla, kaip ir dauguma kitų stovyklų, yra miške, tarp medžių, prie upės. Bet vadovų ir stovyklautojų nusiteikimas, nuotaika padaro šią stovyklą nepakartojamai stebuklinga! Į ją susirenka šaunūs ir laimingi žmonės, besistengiantys išlaikyti lietuvybę ir katalikybę ir tais turtais dalintis su kitais. Visi stovyklautojai stengiasi viską atnaujinti Kristuje.“

Berčiūnuose stovyklavęs vaikinas suprato, kodėl visi čia nori sugrįžti. Jis pastebėjo, kad vadovai ir vaikai moka džiaugtis gyvenimu net tada, kai būna sunku arba kai nesiseka.

„Mano lietuvių kalba buvo šiek tiek prastesnė nei kitų Berčiūnų stovyklos vadovų, todėl kartais pritrūkdavau žodžių, – prisipažino Andrius. – Bet sugalvodavau linksmų būdų, kaip išsisukti iš tokių situacijų. Taip aš bandydavau prisidėti, kad stovyklos nuotaika būtų linksma. Džiaugiuos, kad pavykdavo.

Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtoje stovykloje buvo labai įdomu vaidinti poetą Kazį Bradūną. Tik pagalvokit – neparašiau dar nei vieno eilėraščio, o galėjau vaidinti, kad esu garsus ir visų Lietuvoje mylimas poetas!“

Planuoja sugrįžti

Į Ameriką lietuvis parsivežė ir stovyklautojų vadovo patirties: „Šauni buvo mūsų grupė. Lengva vadovauti, nes visi vaikai buvo paklusnūs, tvarkingi, o kartu ir kūrybingi. Pastebėjau, kad Berčiūnų stovyklos vadovai labai sunkiai ir atsakingai ruošia programą – aš niekada anksčiau taip rimtai nesiruošdavau. Supratau, kad be tokių darbščių vadovų nebūtų ir stovyklos. Prisipažįstu, buvo sunku ruoštis vadovauti, bet žinojau, kad aš galiu savo grupei padėti patirti naujų įspūdžių ir džiaugiuosi, kad man pavyko.“

Apibendrindamas Berčiūnų stovykloje praleistą laiką Andrius Dunčia kaip ir kiti stovyklos dalyviai patvirtino, kad į ją jis dar sugrįš: „Man čia labai patiko, nes berčiūniečiai taip rimtai žiūri į savo tikėjimą. Čia pasijutau tarp vienminčių, kurie savo tikėjimu didžiuojasi, nori jį išsaugoti ir juo dalintis su kitais! Berčiūnuose aukojamos šv. Mišios nepakartojamos, net stebuklingos. Todėl tikrai į šią stovyklą norėsiu sugrįžti ateityje.“

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2017 m. rugpjūčio 29 d. numeryje, Vol. CVIII Nr. 100)