Karantinas nesustabdė įdomios šalies bibliotekų veiklos

Algis Vaškevičius.

Nors dėl koronaviruso Lietuvoje tę­siasi karantinas, bet jis nesustabdė šalies bibliotekų veiklos. Skaitytojai kaip ir anksčiau, laikydamiesi visų privalomų reikalavimų gali pasiimti knygas, jų leidžiama išsinešti net 15 egzempliorių, kai iki karantino tas skaičius buvo triskart mažesnis, taip pat neribojamas jų grąžinimo laikas. Pačios bibliotekos, nors ir labai apribojusios savo veiklą, jos nenutraukė ir surado naujų formų bei būdų bendrauti su skaitytojais.

Prisiminimai apie mamą ir rašytoją

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka gruodį pakvietė į virtualų susitikimą „Žvilgsnis į Alės Rūtos gyvenimą ir kūrybą” – „Facebook” puslapyje prisiminimais apie išeivijos rašytoją, visuomenininkę, žurnalistę Eleną Viktoriją Arbačiauskienę-Arbienę dalijosi jau nemažai metų Lietuvoje, Kaune gyvenanti Vijolė Arbas. Ji – vyriausia iš trijų Alės Rūtos vaikų ir vienintelė nusprendusi atvykti į laisvę atgavusią Alės Rūtos tėvynę.

Pašnekovę kalbino bibliotekos darbuotoja Inga Dulinskienė. Pokalbis bu­vo skirtas 105-osioms rašytojos gimi­mo metinėms, o šiemet paskutinę metų dieną sukaks 10 metų nuo jos mirties Santa Monicos mieste Californijoje, kur Alė Rūta gyveno nuo pat 1952-ųjų metų.

Pokalbio metu Alės Rūtos dukra Vijolė įdomiai ir gyvai prisiminė rašytoją, kalbėjo apie jos kūrybą. Pasak dukters, jos mama norėjo vadintis būtent Alės Rūtos vardu, nors tėvo, architekto ir dailininko Edmundo Arbo-Arbačiausko noras buvo, kad ji vadintųsi savo pavarde. Pasak V. Arbas, ma­mą galima laikyti viena pirmųjų feminisčių, nors savęs ji taip nevadino.

„Aš ilgai mamos nesupratau, bet viskas pasikeitė, kai pati tapau mama. Pamenu, kad ji dažnai verkdavo, gyve­no praeities prisiminimais, ir būtent knygose sugrįždavo į tą praeities pasau­lį. Aš pati gimiau ne Lietuvoje, bet mano sugrįžimas gyventi į tėvų šalį buvo jų vilčių išpildymas, nors jaunystėje nenorėjau būti jokia lietuve”, – prisiminė dabar vertėja dirbanti V. Arbas.

Ji pasakojo, koks buvo tas gyvenimas pačioje Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje atvykus į Lietuvą, kaip įsidarbino Vytauto Didžiojo universitete, apie savo sūnaus Kimo atvykimą, kuris čia lankėsi daug kartų ir gyveno kelerius metus. Pasak pašnekovės, mama parašė ir išleido apie 30 knygų, iš kurių labiausiai vertinami jos romanai „Trumpa diena”, „Motinos rankos”, „Pirmieji svetur”, „Mėlyno karvelėlio šviesa” ir kiti. O pirmasis pripažinimas atėjo dar Lietuvoje, kai už eiliuotą vaidinimą „Žiogas ir skruzdė”, kurį pastatė Viktoras Kuprevičius jai buvo skirta „Žiburėlio” premija.      

V. Arbas pasakojo, kad rašytoja itin daug straipsnių parašė Čikagoje leidžiamam dienraščiui „Draugas”, o iš viso tų straipsnių buvo šimtai ir dukra norėtų juos sukaupti vienoje vietoje. Ji pasidžiaugė, kad šeimos giminaitis žinomas Lietuvos aktorius Giedrius Arbačiauskas pagal Alės Rūtos eiles kuria ir atlieka dainas.

Biblioteka įsigijo dokumentų iš Amerikos

Gruodžiui baigiantis gavusi finansinę paramą iš Lietuvos kultūros tarybos Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įsigijo šimtą trisdešimt vieną unikalų spausdintinį ir rankraštinį dokumentą. Tarp jų nemažai dokumentų atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. 

Biblioteką pasiekė penkiasdešimt trys garsaus keliautojo, žurnalisto Mato Šalčiaus (1890–1940) dokumentai. Tai dviejų rankraštinių veikalų apie Amerikos mokyklas ir lietuvių kalbą fragmentai, įvairių asmenų laiškai ir atvirlaiškiai Šalčiui, taip pat dvidešimt septyni paskaitų Irane, JAV, Urugvajuje 1915–1936 metais plakatai.

Paminėtinas ir 1930 m. M. Šalčiaus laiškas Lietuvos poetui, vertėjui, diplomatui Jurgiui Baltrušaičiui (1873–1944) apie lietuvių emigrantų gyvenimą Kinijoje, ateities planus. Šie dokumentai svariai papildys Nacionalinėje bibliotekoje saugomą M. Šalčiaus fondą, kuris yra didžiausias iš visų tokių atminties institucijų Lietuvoje.

Kultūros taryba finansavo ir pusšimčio lietuviškų ritinėlių pianolai (mechaniniam pianinui arba fortepijonui) įsigijimą. Popieriaus ritinėliai pianolai su lietuviškos muzikos įrašais yra vertingi XX amžiaus pradžios lietuvių muzikinio gyvenimo liudininkai. Visi jie įrašyti, pagaminti ir platinti tik Amerikoje, o Lietuvoje pianolos nebuvo populiarios. Naujai įsigytieji daiktai papildė Nacionalinėje bibliotekoje saugomą didžiausią Lietuvoje 1916–1934 metų septyniasdešimties vienetų tokių ritinėlių kolekciją. Visi jie yra originaliose XX a. pradžios dėžutėse.

Nacionalinė biblioteka įsigijo ir dvi retas lietuviškas knygas. Lietuvių išeivijos JAV leidinys „Laimės spėjimo rateliai ir planetos”, išleistas 1914 metais Bostone yra trečias žinomas egzempliorius Lietuvoje, o knyga „Labay dabotins nusidawimas Franciskaus Spiero, Sudponio isz Italijos…” (Bitėnai, 1903 m.) yra antras šiuo metu žinomas egzempliorius Lietuvoje.

Po meno kūrinio Los Angeles – darbas Marijampolėje

Netradicinių portretų kūrėja menininkė Jolita Vaitkutė per karantiną įamžino Lietuvos patrioto, Sūduvos krašto švietėjo ir lietuvybės žadintojo Petro Kriaučiūno atminimą. J. Vaitkutė lietuvių kalbos puoselėtojo portretą kurti pasirinko būtent iš lotyniškos abėcėlės raidyno, o iš viso portrete panaudota apie 1 200 iš medžio lazeriu išpjautų ir priklijuotų raidžių nuo 2 iki 10 centimetrų dydžio. Apie 100 raidžių pagaminta pagal autentišką Petro Kriaučiūno raštą, kuris išlikęs rankraščiuose, saugomuose bibliotekoje.

Šis kūrinys šalia Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos gruodžio viduryje atsirado minint knygnešio, varpininko, Vinco Kudirkos bendra­žygio P. Kriaučiūno 170-ąsias gimimo metines bei trisdešimties metų sukaktį, kai Marijampolės bibliotekai sugrąžintas jo vardas. 2021-aisiais biblioteka minės ir 100-ąsias savo įkūrimo metines (1921–2021).

Įdomu tai, kad menininkė J. Vaitkutė panašų darbą praėjusių metų spalį sukūrė JAV, Los Angeles, kur panaudodama 1 500 raidžių vykstant Lietuvių dienoms įamžino Vasario 16-osios akto signataro Mykolo Biržiškos atminimą. Dalį tų raidžių surinko Los Angeles lietuvių bendruomenė, kita dalis buvo lazeriu specialiai išpjautos Nepriklausomybės Akto įkvėptu „Signato” šriftu ir į Los Angeles šiam projektui atgabentos iš Lietuvos.

Los Angeles yvenusio ir mirusio signataro portretą galima pamatyti vietos lietuviams sakralinėje vietoje – lietuviškos mokyklos kieme, kur jis papuošė ilgiausiai be pertraukų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvuojančios Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos sieną, esančią „mažąja Lietuva” vadinamoje Šv. Kazimiero parapijoje. Būtent šios mokyklos mokiniams M. Biržiška dėstė Lietuvos istoriją.

Tada į Los Angeles Lietuvos gene­ralinio konsulato kvietimu atvykusi J. Vaitkutė sakė, kad tai simboliška vieta, nes M. Biržiška Los Angeles pra­leido paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį ir čia paliko nemažą indėlį puoselėjant lietuvybę, toliau siekiant Lietuvos nepriklausomybės.