DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2024-ųjų m. Lapkričio 9 d. numeryje, nr. 40 (90))
Virginija Babonaitė-Paplauskienė.
Lapkričio mėnesį Lietuvos ambasadoje Washingtone, Generaliniame konsulate New Yorke, muziejuje „Siela“ Lemonte vyks renginiai, skirti dramaturgo, prozininko, literatūros kritiko, redaktoriaus, profesoriaus Algirdo Landsbergio (1924–2004) 100-osioms gimimo metinėms. Kiti renginiai, vyksiantys Lietuvių namuose Baltimorėje, Apreiškimo bažnyčios parapijos salėje, Brooklyne ir Generaliniame konsulate Čikagoje bus skirti žemininkų kartai pagerbti ir prisiminti poeto Vytauto Mačernio 80-ąsias žūties metines.
Renginiuose dalyvaus rašytojo A. Landsbergio sūnus Paulius su dukra Aylin, rašytojo brolienė Teresė Landsbergienė ir jos sūnus Liudas. Šių eilučių autorė savo pranešimuose apžvelgs menininkų gyvenimą ir kūrybą, pristatys knygą „Kelionė į Algirdo Landsbergio kelionę“. Vienas iš žymiausių Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių Dainius Svobonas skaitys ištraukas iš A. Landsbergio kūrybos, atliks programą, skirtą V. Mačerniui – „Tik akimirka suteikia laimės amžinybę“.
Šiemet sukanka 80 metų nuo priverstinio masinio lietuvių pasitraukimo į Vakarus, todėl šių renginių ciklas ir skirtas priminti ir prisiminti istorines pervartas, skaudžiai pakeitusias daugelio likimus. 1944-aisiais, artėjant sovietų armijai, iš gimtųjų namų buvo išstumti daugiau nei pusė Lietuvos intelektualų – rašytojų, dailininkų, aktorių, muzikų ir kt. Tauta neteko 70 procentų Lietuvos rašytojų narių, 60 procentų dailininkų. Intelektualai, pasirinkdami laisvę, atsidūrė Vokietijoje, o vėliau iškeliavo į Ameriką, Kanadą, Australiją, Braziliją, Angliją ir kt. Filosofas Juozas Girnius rašė: „Laisvė brangi rašytojui, kaip pirmoji jo kūrybinio pašaukimo sąlyga. Laisvė rašytojui lygiai būtina, kaip gyvajai būtybei oras. Prarasti laisvę rašytojui yra lygu nutraukti ryšį su savo kūrybingumo versmėmis. Rašytojas, netekęs laisvės, pasmerktas sunykti, iš kūrėjo pasidaryti, tiktai žodžio amatininku…“
Rašytojai svetimoje žemėje, svetimos kultūros apsuptyje puoselėjo lietuvybę, brangino lietuvišką kūrybos žodį, neprarasdami vilties, tvirtai tikėdami, kad anksčiau ar vėliau Lietuva prisikels, bus laisva. Beveik visi lietuviai dirbo fizinius darbus, tačiau siekė atkurti tai, kas liko Lietuvoje – steigė darželius, lituanistines mokyklas, atkūrė Rašytojų draugiją, Žurnalistų sąjungą, steigė spaustuves, leido lietuvišką spaudą, knygas, telkė aktorius į lietuviškus teatrus, operą.
Neabejotinai svarbų vaidmenį XX amžiaus lietuvių literatūriniame gyvenime atliko rašytojai, priklausę žemininkų-lankininkų kartai ir jų studijų draugai, likę Lietuvoje. Istorinės pervartos vienus išstūmė iš Lietuvos į Vakarus, minėtini Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Nilūnas, Paulius Jurkus, Julija Švabaitė-Gylienė, A. Landsbergis, Jonas ir Adolfas Mekai, Birutė Pūkelevičiūtė. Kiti su ginklu rankose stojo prieš okupantus ir nelygioje partizaninėje kovoje žuvo miškuose – Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas. Gediminas Jokimaitis ištremtas į Sibiro platybes. Lietuvoje likusiems Pranei Aukštikalnytei ir Eugenijui Matuzevičiui teko kęsti okupanto priespaudą. Vienas iš talentingiausių kartos atstovų Vytautas Mačernis žuvo pakirstas sviedinio skeveldros.
Ši talentinga karta jau nepriklausomoje Lietuvoje pabrėžė siekį menine forma įprasminti visą žmogaus egzistenciją. Išeiviai, negalėdami sugrįžti į okupuotą Lietuvą, pasirinko Ameriką – laisvės šalį. Čia gyventa ir kurta daugiau nei 50 metų. 1951 m. išleista antologija „Žemė“ tapo žemininkų kartos manifestu, o J. Girnius, parašęs šiam leidiniui įvadą, – žemininkų ideologu. Antologijoje savo kūrybą spausdino J. Kėkštas, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, į ją buvo įtraukta ir Lietuvoje žuvusio V. Mačernio poezija. Žemininkai – skirtingi ir saviti menininkai, kuriuos siejo ne tik ypatinga meilė lietuvių kalbai, bet ir išskirtinis domėjimasis Vakarų kultūra. Egzodas jiems tapo egzistenciniu išbandymu. Kiekvienas savaip svarstė žmogaus, praradusio gimtąją žemę ir atsidūrusio pasaulio verpetuose, išlikimą. Poetas K. Bradūnas taikliai apibūdino savo bičiulius: „Mūsų kartos niekas nepakartos“.
„Dalis mano literatūrinių pastangų buvo ta kova už kalbą“
Iš lankininkų kartos būtina išskirti ypatingą asmenybę – A. Landsbergį. Rašytojo gyvenimas tampa savotiška metafora visai lietuvių išeivių kartai pristatyti. Prieš 80 metų pasitraukęs nuo sovietinės okupacijos iš Lietuvos į Vakarus, o vėliau į Ameriką, iki pat mirties gyveno New Yorke. Savo gyvenimą paskyrė lietuvybės puoselėjimui ir išsaugojimui svetimoje žemėje, įvairiomis priemonėmis kovojo už Lietuvos laisvės atgavimą. A. Landsbergis rašė: „Lietuvių tautą prikėlė, atgaivino ne karvedžiai, užkariautojai, armijos, bet kultūra, literatūra. Todėl okupantų pasikėsinimas į kultūrą, literatūrą buvo pasikėsinimas į tautos sąmonę, jos pačios gyvybę. Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų, Rytų Europos šalyse daugiau reiškė būti didžiu rašytoju, poetu, negu politiku ar generolu.“
Menininkas įsirašė į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmo pokarinėje lietuvių literatūroje modernaus romano „Kelionė“ (1954), dviejų novelių knygų „Ilgoji naktis“ (1956) bei „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“ (1979) autorius. Mėgiamiausias kūrybos žanras buvo drama, traukte traukė scenos pasaulis. Jam rūpėjo atnaujinti lietuvių dramos teatrinę kalbą, draminę raišką. Jis sukūrė savo teatrą, kuriame estetinę kūrinio vertę kėlė aukščiau už patriotines, idėjines nuostatas. A. Landsbergio pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje“ buvo pastatyta Brodvėjaus, Čikagos, Toronto, Kauno dramos teatruose. 1961 metais „Penki stulpai“ buvo pastatyti Chicago Community teatre, parodyti Čikagos televizijoje. Pjesė „Vėjas gluosniuose“ sėkmingai suvaidinta Melbourne (Australija) „Lietuvių dienų“ metu. A. Landsbergio pjesė „Idioto pasaka“ buvo pastatyta Lietuvos bei Slovėnijos teatruose.Jis iš nedaugelio rašytojų, kūrusių vienodai gerai lietuvių ir anglų kalbomis. Rašymas jam buvo puiki priemonė kalbėti pasauliui apie savo gimtąją šalį, jos kalbą, tradicijas, garbingą istoriją. O tremtį, dvikalbystę, daugiakultūrę perspektyvą laikė ypatinga Dievo dovana. A. Landsbergis teigė: „Didelė dalis mano literatūrinių pastangų buvo ta kova už kalbą – kalbas. Visa tai pakeitė mano raštus. Kalba, gyvenimas tarp kalbų, skirtingų kalbų, skirtingi pasauliai – tapo labai svarbi tema.“ A. Landsbergis paliko ryškius pėdsakus kultūros istorijoje: dirbo informacinių agentūrų „Laisvoji Europa“ ir „Amerikos balsas“ radijuje; buvo įvairių leidinių redaktorius ir bendradarbis, vertėjas, paskaitininkas. Jis – pirmasis lietuvis 1963 metais priimtas į tarptautinę PEN organizaciją, tapęs išeivių lietuvių skyriaus pirmininku ir iki mirties buvęs jos vicepirmininkas. Už nuopelnus Lietuvai jis apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu.
Landsbergio pjesę „Vėjas gluosniuose“ režisierius Gytis Padegimas pastatė Kauno Nacionaliniame dramos teatre prieš gerus penkerius metus; Karaliaus Žygimanto Augusto vaidmenį joje atlieka aktorius Dainius Svobonas.
Tik akimirka suteikia laimės amžinybę
Aktorius D. Svobonas su literatūrinėmis programomis pirmą kartą atvyksta į Ameriką. Kaip skaitovas yra sukūręs įsimintinas programas, skirtas Henrikui Nagiui, Kaziui Bradūnui, Alfonsui Nykai-Niliūnui, Pauliui Jurkui, Vytautui Mačerniui ir kt. Aktoriaus vaidyba ekspresyvi, įtaigi, kerinti neišpasakyta magija, jo personažai intelektualūs, persmelkti vidinio dramatizmo. Teatrologė Daiva Šabasevičienė, aptardama prieš keletą savaičių įvykusią premjerą – Gintaro Varno pastatytą Tadeuszo Różewicziaus pjesę „Kartoteka“, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino Svobonas, rašė: „Svobonas – šiuo metu ryškiausias Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius. Jis nevaidina herojų „iškelta galva“. Visi jo sukurti personažai – savotiški kankiniai, jei ne kankiniai, tai šviesiųjų jėgų transliuotojai, nors aktoriaus fiziniai duomenys tokie, kad galėtų vaidinti ir demonų apsėstuosius. Šiam aktoriui tinka aktyvi dramaturgija.“
D. Svobonas dalyvauja įvairiuose kitų teatrų bei trupių projektuose; rengia literatūrines-kultūrines programas. Skaito Lietuvos bei lietuvių išeivių rašytojų kūrybą muziejuose, universitetuose, bibliotekose; bendradarbiauja su Kauno simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru. Už atliktus vaidmenys teatre ir kine, už sukurtas programas, už literatūrinius skaitymus pelnė įvairius apdovanojimus: 2023 m. įteiktas LDK Riterio Kryžius; 2019 m. – „Poezijos pavasario“ L. Noreikos vardo apdovanojimas geriausiam skaitovui; 2015 ir 2013 įteiktas Auksinis scenos kryžius už pagrindinį Haneso Kiurmano vaidmenį spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ (rež. G. Varnas) ir kartu su rež. J. Jurašo už A. Škėmos „Baltą drobulę“; apdovanojimas Fortūna paskirtas už Kiurmano vaidmenį spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ (rež. G. Varnas) 2014 metais gavo Įsimintiniausio Kauno menininko vardą; 2010 metais gauna apdovanojimą Fortūna už Fredžio vaidmenį spektaklyje „Skėriai“ (rež. R. Atkočiūnas) ir kt.
D. Svobonas gimė 1968 metais sausio 22 d. Vilniuje, čia baigė 18 vidurinę mokyklą. 1976–1984 m. baigė Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą; specialybė – smuikas ir altas (mokytojai V. Jatautis ir A. Galinis). 1986–1990 m. Lietuvos muzikos akademijoje studijavo vaidybą, jo dėstytojais buvo Algė Savickaitė, Henrikas Vancevičius ir Stefa Nosevičiūtė. Baigęs studijas pradėjo darbą Kaune, kuriame ir dirba iki šių dienų. Vaidmenų kine ir televizijoje – daugiau nei 50. Aktoriaus charizma pavergė ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos žiūrovus.