DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Vilniuje, Washingtono aikštėje, buvo prisiminta prieš 86-erius metus paskelbta Sumner Welles deklaracija – istorinis JAV sprendimas, penkis okupacijos dešimtmečius padėjęs išsaugoti Lietuvos valstybės tęstinumą. Minėjimas priminė ir Lietuvos diplomatų bei JAV lietuvių bendruomenės pastangas, padėjusias išlaikyti gyvą Lietuvos laisvės bylą.
LINA VAITIEKŪNAITĖ.
Specialiai „Draugui“
Liepos 14-osios popietę Vilniaus Washingtono aikštėje vėl skambėjo Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų himnai, buvo iškeltos abiejų valstybių vėliavos, o vilniečiai, diplomatai ir miesto svečiai susirinko į tradicinį Sumner Welles deklaracijos minėjimą. Renginys tapo neatsiejama Vilniaus vasaros tradicija – proga prisiminti vieną svarbiausių XX amžiaus Lietuvos istorijos dokumentų ir padėkoti Jungtinėms Amerikos Valstijoms už principingą laikyseną okupacijos metais.
Šiemet minėjimas įgijo platesnį kontekstą. Jungtinės Amerikos Valstijos švenčia 250-ąsias Nepriklausomybės deklaracijos metines. Taip pat sukanka trisdešimt metų nuo tada, kai skverui tarp Lukiškių aikštės ir Baltojo tilto buvo suteiktas Washingtono vardas. Ši vieta Vilniaus centre pasirinkta neatsitiktinai – ji tapo padėkos ženklu Amerikai už jos indėlį į Lietuvos laisvės istoriją ir visiems primena, kad dviejų valstybių ryšius grindžia ne vien politiniai interesai, bet ir bendros vertybės.
Deklaracija, kuri neleido išnykti Lietuvos valstybei
Sovietų Sąjungai okupavus Baltijos valstybes, 1940 m. liepos 23 d. tuometis JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Benjamin Sumner Welles paskelbė pareiškimą, vėliau pavadintą Welles deklaracija, kuria Jungtinės Valstijos nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos bei aneksijos.
Jos reikšmė buvo didesnė nei tik diplomatinis pareiškimas. Jungtinių Valstijų nepripažinimo politika padėjo išsaugoti Lietuvos valstybės teisinį tęstinumą, sudarė sąlygas toliau veikti Lietuvos diplomatinei tarnybai, apsaugojo valstybės aukso atsargas, o Lietuvos trispalvė visus okupacijos metus liko plevėsuoti JAV Valstybės departamente. Tai buvo tylus, bet labai aiškus priminimas pasauliui, kad Lietuva yra okupuota, tačiau nėra išnykusi valstybė.
Neatsitiktinai šių metų minėjime ne kartą buvo pabrėžta, jog Welles deklaracija tapo vienu svarbiausių tarptautinės teisės dokumentų Lietuvos valstybingumo istorijoje.
Minėjime kalbėjęs užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pabrėžė, kad tuometinis JAV sprendimas tapo pavyzdžiu kitoms laisvąjį pasaulį kūrusioms valstybėms. „Kai daugelis pasaulyje pasirinko patogią tylą, Jungtinės Amerikos Valstijos aiškiai pasakė, kad nepripažins Baltijos valstybių okupacijos… Tai buvo įrodymas, kad jėga negali panaikinti teisės“, – sakė ministras. Pasak jo, būtent ši nuosekli laikysena padėjo Lietuvai išsaugoti savo valstybingumo tęstinumą iki pat nepriklausomybės atkūrimo.
Tęstinumą saugojo ne tik diplomatai
Vien diplomatinių sprendimų nebūtų pakakę. Penkis okupacijos dešimtmečius Lietuvos vardą pasaulyje saugojo ir žmonės.
Lietuvos pasiuntinybė Washingtone bei konsulatai New Yorke ir Čikagoje nenutraukė veiklos, o diplomatai ir toliau atstovavo valstybei, kurios nepriklausomybė buvo paneigta jėga, bet ne teise. Vienu ryškiausių šio tęstinumo simbolių tapo ilgametis generalinis konsulas Anicetas Simutis, daugiau kaip penkis dešimtmečius dirbęs Jungtinėse Valstijose ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iškėlęs trispalvę prie Jungtinių Tautų būstinės.
Ne mažiau svarbų vaidmenį atliko ir lietuvių išeivija. Bendruomenės, parapijos, kultūros organizacijos ir visuomeniniai sambūriai nuolat primindavo Amerikos politikams bei visuomenei, kad Lietuvos laisvės byla nėra baigta. Jie rūpinosi, kad okupuotos Lietuvos vardas neišnyktų iš viešosios erdvės, o nepriklausomybės siekis būtų perduodamas jaunajai kartai.
Ypatingą vietą užėmė ateitininkai. Sovietų okupacijos metais jų veikla Lietuvoje buvo nutraukta, tačiau organizacija gyvavo išeivijoje. Kartu su lituanistinėmis mokyklomis, skautais ir kitomis organizacijomis jie padėjo išsaugoti gyvą lietuviškąją tapatybę. Tą patį atliko ir išeivijos spauda. Daugiau kaip šimtmetį be pertraukos leidžiamas „Draugas“ okupacijos metais buvo vienas iš lietuviško žodžio ir istorinės atminties saugotojų, telkęs bendruomenę ir nuolat priminęs pasauliui, kad Lietuvos laisvės byla nėra pamiršta. Lietuviškai skambantis „Amerikos balsas“ pasiekdavo ir tėvynėje gyvenančius tautiečius.
Šiandien sunku atskirti, kur baigėsi diplomatų darbas ir prasidėjo išeivijos kasdienės pastangos. Jie papildė vieni kitus – saugojo valstybės teises ir neleido išblėsti tautos dvasiai.
Laisvės partnerystė
Renginyje dalyvavusi JAV ambasadorė Lietuvoje Kara C. McDonald priminė, kad šiemet Jungtinės Amerikos Valstijos švenčia 250-ąsias Nepriklausomybės deklaracijos metines. Pasak ambasadorės, abi sukaktys susitinka bendroje laisvės istorijoje: „Prieš aštuoniasdešimt šešerius metus Sumner Welles deklaracija tapo istoriniu lūžio tašku. Nuo tos akimirkos Jungtinės Amerikos Valstijos ir Lietuva tapo laisvės partnerėmis. Ši partnerystė tęsiasi iki šiol.“
Ši mintis geriausiai nusako ir pačios Washingtono aikštės prasmę. Ji primena ne tik istorinį dokumentą ar diplomatinį sprendimą. Kartu ji įprasmina ilgalaikį dviejų valstybių ryšį, užsimezgusį sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu ir išaugusį į šiandieninį strateginį bendradarbiavimą.
Padėka kasmet sugrįžta į Washingtono aikštę
Kasmetinis Sumner Welles deklaracijos minėjimas šiandien yra daugiau negu istorinės datos prisiminimas. Tai padėka Jungtinėms Amerikos Valstijoms už principingą sprendimą, kuri prieš 86 metus suteikė Lietuvai ne tik teisinį pagrindą išlikti, bet ir viltį.
Kartu ši tradicija primena ir žmones, kurie padėjo šiai politikai tapti gyva. Lietuvos diplomatai, JAV lietuvių bendruomenė, lituanistinių mokyklų mokytojai, parapijų ir organizacijų nariai, padėjo išlaikyti nenutrūkstamą ryšį tarp laisvojo pasaulio ir okupuotos Lietuvos.
Todėl Washingtono aikštėje kasmet susitinka ne tik istorija ir dabartis. Čia susitinka dvi valstybės, kurių partnerystė gimė iš bendrų laisvės ir demokratijos vertybių.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. liepos 18 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 58)