Lietuvių Fondui –­ 60 (ll). Algimantas Kėželis: Stengėmės steigti Fondą, kuris tarnautų ilgam

Laima Apanavičienė.

Gyvenimas kartais padovanoja įdomių susitikimų. Vienas tokių – š. m. sausio paskutinę dieną apsilankymas jaukiuose advokato Algimanto Kėželio namuose. Tą dieną Arvydas Reneckis važiavo filmuoti A. Kėželį būsimam filmui apie Lietuvių Fondą (LF). Įsiprašiau į draugiją ir nepasigailėjau. Įdomu buvo iš pirmų lūpų išgirsti apie LF kūrimosi pradžią. Gerb. advokatas – LF įstatų autorius. Įstatų, kurie, patvirtinti JAV  Lietuvių Bendruomenės (LB), jau 60 me­tų, be didelių pakeitimų, nusako LF veiklą ir jo siekius.  

Kaip Jūs pirmą kartą sužinojote apie LF? 

Pirmiausia tai buvo Antano Razmos straipsnis mūsų spaudoje. Paskui Antanas ir kiti kvietė mane pri­sidėti prie paruošiamųjų darbų organizuojant galimą fondą. Teko da­lyvauti kalbant su kitomis LB – New Yorko, Cleve­lando – bandyti organizuoti vieną fon­dą, o ne daug neaktyvių grupių.  

Kartais būdavo labai komplikuota ir dažnai pašnekesiai būdavo ašt­rūs, bet greit išryškėjo faktas, kad LB buvo fondui kaip pusiau mama, užnugaris. Ji ga­lė­jo vykdyti vajus, sukelti fon­­dui pi­ni­gų. Po ilgų pokalbių, susitikimų pa­sisekė rasti visiems prieinamą kompromisą ir įsteigti Lietuvių Fondą.  

O kokie buvo kiti fondai, ko­kios buvo kitos idėjos? 

Atvykę į Ameriką lietuviai su­prato, kad norint čia išgyventi ir po to dar ką nors pasiekti, reikalingos ko­lekty­vinės pastangos. Todėl buvo kuriamos įvairios draugijos, susi­vie­ni­jimai. Štai New Yorkas turėjo Geležinį fondą, Clevelandas planavo steigti fondą kul­tū­riniams tikslams, jau buvo įkurtas LB kultūros fondas. Po kiek laiko pasi­sekė prieiti iš­vados, kad protingiausia būtų turėti vieną organizaciją. „Pardavimo taš­kas” gal buvo tai, kad fondas buvo susietas su Bendruo­mene.  

Iš kitos pusės besisteigiančiam fondui buvo reikalingas užnugaris. Reikalingos buvo lėšos. Fondui pra­dė­jus veikti, LB skyriai ruošė vajus, rinko pinigus Fondui.  

Bet buvo daug ir skeptikų. Vie­nas iš nesutarimų buvo, ar surinktas kapitalas turi būti neliečiamas, ar lie­tuvybė turi būti remiama iš palūka­nų, ar visus surinktus pinigus išdalinti? Tai buvo viena iš problemų.  

Kita buvo – kam iš viso toks didelis užmojis? Bu­vo ir tokių komentarų: „Surinkite 1,000 dol., išdalinkite jį ir būsite atlikę savo funkciją.” Ačiū Dievui, iniciatoriai tokio žingsnio ne­siėmė. Mes stengėmės steigti fondą, kuris tar­nautų ilgesniam laikotar­piui. Tuomet dar toli gražu buvo iki Lie­tu­vos nepri­klausomybės, tačiau norėta sukaupti kapitalą ir Lietuvos ateičiai.  

Ar iš anksto buvo numatyta, kad besikuriantis fondas bus ne tik kultūros reikalams, bet ir švie­timui, ir visuomeninei veiklai? 

Iš tiesų mes nežinojom, kas atsitiks. Mes tikėjomės kada nors surinkti milijoną dolerių. Laikui bėgant, ga­li­mybės padėti lietuviškiems reika­lams didėjo. Ir Fondas tuo naudojosi. Mano nuomone, čia ir yra LF stip­rybė šiandien, kad jis yra pakan­kamai lankstus padėti visose srityse, liečiančiose lietuviškumą, lietuvišką kultūrą, lietuvišką veiklą.  

Išėjo daug geriau, nei mes ti­kėjomės, kai rašėme įstatus ir įstei­gėme korporaciją. 

Steigiant LF girdėjosi ir tokių kalbų, kad steikime fondą, kaupkime neliečiamą kapitalą ir kai Lietuva atkurs Nepriklau­so­my­bę, perduokime jį Lietuvai. Ar tokia nuostata egzistavo? 

Tokių nuotaikų buvo. Ir tos nuo­taikos sukūrė tam tikrų komplikacijų steigiant Fondą, kadangi kaip pelno nesiekianti organizacija LF turi ri­bas, ką ga­li su pinigais daryti. Remti kokią nors politinę veiklą yra nelegalu, galima prarasti nusirašymo nuo federalinių mokesčių teisę. Buvo daug kalbama, kas būtų, jei Lietuva atgautų ne­priklausomybę, bet tas ne­buvo priimta kaip absoliuti galimybė.  

Jus, tuo metu jauną advoka­tą, pakvietė sudaryti besikurian­čio fondo įstatus. Ar Jus pakvietė A. Razma, ar ir kiti gydytojai? 

Jau praėjo beveik 62 metai, ar prisiminsiu? (juokiasi). Kiek pame­nu, pirmasis, kas su manimi susisie­kė, buvo Antanas Razma. Aktyviai į tą bu­vo įsivėlęs daktaras Ferdinan­das Kaunas. Aš tuo metu buvau ak­tyvus LB, tad prisijungti mane ragino ir Bendruomenė. Buvo labai lengva sutikti bendradarbiauti. Žinoma, mano indėlis yra labai ribotas ir labai specifinis. Aš parašiau įstatus ir inkorporavau Fondą.  

Ne toks jau ribotas, jei Jūsų surašyti įstatai be didelių pakei­ti­mų galioja iki šiol. O kaip Jūs juos rašėte, ar  naudo­jote kaip pavyzdį kokią amerikietišką korporaciją? 

Taip. Aš peržiūrėjau daugybę įvairių organizacijų įstatų. Be to, tu­rė­jau įsitikinti, kad aš patenkinau kū­rėjų planus ir svajones. Bendruo­menės įtraukimas į įstatus buvo gana komplikuotas, kadangi reikėjo žiūrėti, kad nepakenktum mokesčių įstatymams, neapmokestinimo (Tax exempt) statusui. Be tokių detalių kaip Bendruome­nės statusas, įstatai yra gana šabloniški, bendri, kad tiktų prie tam tikrų aplinkybių. Ir man atrodo, kad iki šiol viskas einasi gerai.  

Minėjote, kad nuo kitų organizacijų įstatų LF įstatai skiria­si tuo, kad juos reikėjo susieti su LB. Kokie yra tie saitai? 

Vienas tokių saitų – Bendruo­menės dalyvavimas Pelno skirstymo komisijoje. Faktas ir tai, kad Bend­ruo­menės nariai turi teisę dalyvauti rinkimuose, būti LF ta­ry­boje, valdyboje. Bendruomenės įtrau­kimas, ypač pradžioje, kaip ir ti­kėjomės, padėjo telkti lėšas. Tai buvo Bendruomenės nuopelnas.  

O kaip Bendruomenė telkė tas lėšas? 

Fondo egzistencijos pradžioje įvairiose vietovėse buvo įsteigti ko­mi­­tetai, skirti organizuoti lėšų rinkimo vajus. Paskui buvo nutarta juos panaikinti (jei teisingai atsimenu, po kokių 4–5 metų veiklos). Ir Fondas pats liko aukų rinkėju.  

Kokia buvo lėšų rinkimų geografija, kur buvo renkamos tos lėšos? 

Komitetai buvo visur, kur veikė LB – Californi­jo­je, New Yorke, Clevelande. Kiek pame­nu, ir Omahoje buvo nedidelis komitetė­lis, nors LB ten buvo labai ne­di­delė. Tai buvo visos Amerikos lietuvių bendravimas. Nepamenu kada, bet man atrodo, kad ir Kanados lietuviai yra prisidėję prie aukų LF rinkimo. 

Tai kas buvo tie pirmieji aukotojai? Įdomu, ar prisidėjo prie to vyresnioji lietuvių karta?  

Dauguma Fondo įkūrimo inicia­torių buvo gydytojai. Jie buvo tas pir­masis šaltinis. Vėliau pamažu ėmė jungtis visuomenė. Specifiniai nebuvo kažkaip išskiriami anksčiau atvykusieji, bet aš manau, kad jų prisi­dė­jimas buvo gana ribotas. Nepamenu nė vieno tos kartos asmens, kuris būtų aktyviai dalyvavęs Fondo kūrime, bent pradžioje. Nežinau, kaip buvo vėliau.  

Tuo metu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) pirmininku buvo išrinktas Juozas Bačiūnas (Bachu­nas). Juk kai kū­rėsi JAV LB, palaiminimo prašė iš Amerikos Lietu­vių tarybos (ALT’o), kurį sudarė senieji Amerikos lietuviai?  

Atsakydamas į klausimą anks­čiau aš kalbėjau apie tai, kaip finansiškai prisijungė senieji lietuviai ir jų įvairios organizacijos. Aš nenustebčiau, jei ponas Bačiūnas buvo ir LF narys. Jis daug kam padėjo. 

Ar „Draugas” ir „Naujienos”, kuriuos redagavo senieji lietuviai, spausdino straipsnius apie Fondo įkūrimo organizavimą? 

Taip. Tiek „Draugo”, redaguoja­mo Leonardo Šimučio, tiek ir „Nau­jie­nų”, redaguojamo Pijaus Grigai­čio, laikraščiuose buvo spausdinami straipsniai. Buvo ir daug kritiškų straipsnių. Buvo net pajuokos: „tam tikra saujelė žmonelių no­ri savo ambicijas išreikšti” ir panašiai. Bet viskas baigėsi gerai (juokia­si). 

O kada baigėsi ta visa „erzelynė”? 

Man atrodo, ka­d nusiraminimas prasidėjo su inkorporavimu, nuo 1962-ųjų kovo mėn.. Ką bepasakysi, viskas bu­vo post factum. Kad ir neremsi, uždaryti negali, nieko nebegali pada­ryti. (juokiasi). 

O kodėl LF inkorporavote Illinojaus valstijoje? 

Čikagoje buvo didelė Bendruo­menė, čia gyveno didelė iniciatorių gru­pė, tad buvo paprasčiausia inkorporuoti būtent čia. Be to, Illinojaus valstijoje yra labai palankus pelno ne­siekiančių organizacijų įstatymas, jos „nelabai stumdomos”. Taip kad buvo geros sąlygos būtent čia inkorporuoti LF. 

Ar per tiek laiko nebuvo bandyta pakeisti LF įstatų? 

Buvo po to, kai aš jau nebebuvau aktyvus Fondo veikloje. Ži­nau, kad buvo keli bandymai „išjungti” LB iš įstatų. Kiek aš žinau, tas nepavyko. Man net teko dalyvauti viename po­sėdžių, kur aš kalbėjau apie originalias steigėjų intencijas ir norus – pa­siremti ir naudotis LB. Bendruomenę ištrinti iš orga­nizacijos būtų nerealu, mano nuomone, beveik nemoralu.  

Bendruomenės įjungimas atvedė žmonių iš LB. Tas buvo labai reikalinga ir naudinga. Tu­zinas daktarų nebūtų pasiekę to, ką pasiekė LF. Jie buvo rei­kalingi kaip pradininkai, ačiū už tai jiems, bet paskui didele dalimi Bendruo­me­nės dėka visuomenė ėmė remti Fondą.  

Ar nereikėjo keisti įstatų dėl investavimų, ar viskas atitiko ir nieko nereikėjo daryti? 

Įstatai yra pakankamai lanks­tūs, kad galėtų atitikti gyvenimo reika­lavimams. Aš didžiuojuosi tuo. Kuo mažiau specifinių taisyklių, tuo geriau įsta­tymas veikia. Pažiūrėkite į Ame­ri­kos Konstituciją. Tad ruošiant įstatus tas detales reikėjo numatyti, nesi­smulkinanti. Toks buvo mano pa­tyrimas ir toks buvo mano projektas.  

Iš kur Jūs turėjote tos patirties?  

Tuo metu aš užsiiminėjau bendra praktika. Padėjau įsteigti ne vie­ną korporaciją. Tad čia man nebuvo naujiena, korporacinę teisę gerai ži­no­jau. Laikui bėgant perėjau į by­linė­jimosi sritį. Taip pamažu pasi­trau­kiau iš visų savo lietuviškų veiklų.  

Koks, Jūsų nuomone, tolesnis LF likimas?  

Neišvengiamas klausimas – tu­rėti naujų narių. Reikia galvoti, kaip padidinti žmonių skaičių, turinčių teisę balsuoti. Tikiuosi, kad jaunimas stos į Fondą. 

 Numatyti kas bus po 100 metų – neįmanoma. Tačiau radikalių žings­nių bent kol kas aš nerekomenduočiau.  

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Kovo 19 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 22)