Lietuvybė tampa globali. Pokalbis su Lietuvos kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku

Kalbino Virginija Petrauskienė ir Ramunė Lapas.

Rugsėjo14 d. „Drauge” jau pasakojome apie Lietuvos kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko apsilankymą Čikagoje, kurio metu nemažai dėmesio skirta ir lietuviškiems kultūros centrams – Balzeko lietuvių kultūros muziejui, Lituanistikos tyrimo centrui, Pasaulio lietuvių centrui ir kt. Vieną popietę ministras su kitais svečiais iš Lietuvos praleido ir „Draugo” redakcijoje, kur turėjome progos plačiau pasikalbėti apie kultūrinį bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir JAV, Lietuvos ir išeivijos.

Gerb. Ministre, mums atrodo labai svarbu, kad Lietuvos kultūra ir menas būtų matomi pasaulyje. Ar Lietuvos kultūros nešimas į tarptautinius vandenis yra vienas iš Jūsų, Jūsų vadovaujamos ministerijos ir valstybės prioritetų? Papasakokite apie kultūros politiką tarptautiniame kontekste ir kaip galbūt su tuo susijusi Jūsų kelionė?

Tarptautinė Lietuvos kultūros sklaida per nepriklausomybės laikotarpį yra labai sustiprėjusi. Mes turime specialią sistemą, institucijas, kurios skirtos šiai sklaidai: Lietuvos kultūros institutą, Lietuvos kultūros atašė tinklą, nors galbūt ir ne visur, kur norėtume. Lietuvos kultūros tarybos finansuojamos programos skirtos ir lietuvių menininkų darbų sklaidai, pristatymui užsienyje, ir tarptautiniams bendradarbiavimo projektams. Nuo šių metų į paramą gali pretenduoti lietuvių organizacijos, įstaigos, veikiančios užsienyje. Ta sistema per 30 metų tikrai labai sustiprėjo ir duoda akivaizdžius rezultatus. Šiemet Lietuva laimėjo Venecijos bienalės „Aukso liūtą”, jaunos menininkės savo projektą vykdė su valstybės parama – tai ir yra ta kultūrinė diplomatija, nes kai toks laimėjimas, Lietuvos vardas skamba visur, minimas visoje pasaulio spaudoje.

Ir šiemet tikrai sekėsi. Asmik Grigorian Londone buvo pripažinta geriausia pasaulio operos soliste, New Yorke kurianti kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė laimėjo Global Music Awards, o visai neseniai Audriaus Stonio filmas pelnė pagrindinį Šanchajaus kino festivalio prizą dokumentinio kino kategorijoje. 

Kalbant apie tarptautinę kultūros politiką, man rūpi dar labiau įtvirtinti ir sustiprinti Lietuvos kultūros instituto veiklą, kad jis nuosekliau kuruotų mūsų kultūros sklaidą užsienyje, padėtų mūsų kultūros atašė darbui.

Aišku, palyginus su didesnėmis, turtingesnėmis valstybėmis, kurios jau daugelį metų vykdo tokią veiklą, mes turime ir ko pasimokyti. Tam tikras trūkumas, kurį matome, yra tai, kad neturime užsienyje kultūros institutų, savo kultūros centrų – taip, kaip Vokietija turi Goethe institutus visame pasaulyje, Lenkija turi Lenkijos kultūros institutus, kaip Ispanija turi Cervantes institutus. Aišku, tai labai brangu, bet, manau, turėtume siekti, kad svarbiausiuose pasaulio kultūros centruose atsirastų tokios nuosekliai Lietuvos kultūros sklaidai skirtos kultūros institucijos. Tikėkimės, kad jeigu valstybės gerovė kils, kils kultūros reikšmės supratimas, Lietuva galės apie juos galvoti.

O apie vizitą galiu pasakyti, kad vienas jo tikslų buvo dalyvauti pirmųjų Litvakų dienų New Yorke ir Čikagoje renginiuose, suorganizuotuose kartu su YIVO institutu. Tai yra puiki proga skleisti Lietuvos kultūrą – žydiškąjį, bet ne tik žydiškąjį Lietuvos paveldą. Menininkų ryšiai yra buvę labai intensyvūs tarp Lietuvos žydų ir lietuvių, ir ta lietuviškoji pasaulėjauta Lietuvos žydų kūryboje tikrai buvo labai įdomus fenomenas. Greta to – keletas svarbių susitikimų su kultūros institucijomis dėl įvairių meno projektų, tarp jų susitikimas Čikagos Meno institute, kur kalbėjome apie ypatingo paveikslo – Marc Chagall „Baltasis nukryžiavimas” („White Crucifixion”) galimą eksponavimą Lietuvoje. Dar vienas tikslas – susitikti su lietuvių bendruomene, aplankyti lietuviškas kultūros institucijas – tai padeda man, kaip ministrui, suvokti lietuviškos veiklos Amerikoje specifiką, suprasti poreikius, problemas bei pagalvoti, ką mes bendradarbiaudami galėtume daryti geriau.

Buvęs Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas yra sakęs, kad čia – ir apskritai Amerikoje – yra daugybė litvakų, ir kad santykiai su jais – neartas laukas. Jūs atrodote kaip tas žmogus, kuris galite imtis arti tą lauką – geresnį gal sunku ir įsivaizduoti. Ar matote kažkokias ne tik bendradarbiavimo, bet galbūt ir finansinės paramos perspektyvas? Ar galvojate apie tai, bandote kalbėti, planuoti?

Tie ryšiai kai kuriais atvejais yra gana intensyvūs. Tarkim, New Yorko YIVO institutas labai nuosekliai bendradarbiauja su Nacionaline M. Mažvydo biblioteka, taip pat ir finansiškai prisidėdamas prie judaikos palikimo skaitmeninimo, tiek Lietuvoje, tiek New Yorke. Tai yra didžiulis tęstinis projektas. Taip pat jie prisideda prie edukacijos Lietuvoje. Pasaulinis žydų kongresas, Amerikos žydų kongresas palaiko ne tik ryšius su Lietuvos žydų bendruomene, bet ir su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, su ministerijomis, bendradarbiaujame įvairiais lygiais. Vienas įspūdingiausių pavyzdžių – tai Samuelio Bako paveikslų sugrįžimas. S. Bako kolekcija padovanota Lietuvai ir eksponuojama Bako galerijoje Tolerancijos centre.

Aš pats, kaip mokslininkas, ne kartą esu lankęsis New Yorke ir stažavęsis YIVO institute. Mes atliekame bendrus tyrimus ir rengiame bendras knygas, tariamės dėl leidybos projektų. Tų ryšių ir galimybių yra nemažai ir gali būti dar daugiau. Atsiranda vis daugiau lietuvių mokslininkų, kurie išmoksta jidiš ir hebrajų kalbas, Lietuvoje kuriasi sava judaikos tyrimų mokykla – ne tik holokausto tyrimų, bet ir kultūros tyrimų. Kultūros, kuri buvo labai svarbi, labai gyvybinga, ir kurią būtina atrasti, pažinti, nes kartu ji parodo ir buvusius be galo artimus ryšius tarpukario Lietuvoje. Kartais tikrai stebiesi, kaip žmonės buvo radę sugyvenimo būdą… Nemažai litvakų prisidėjo kuriant Lietuvos valstybę, tarp jų buvo ir savanorių,  ir verslininkų, ir daug svarbių gydytojų, teisininkų – jų indėlis kuriant nepriklausomą Lietuvą buvo didžiulis ir tai mums taip pat reikia įvertinti.

Aš norėčiau papasakoti apie knygą, kurią rengiu ir kuri turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje. Tai poetės Matildos Olkinaitės, kilusios iš Rokiškio krašto, Panemunėlio, poezijos ir dienoraščių leidimas. Jos šeima artimai bendravo su vietos inteligentija, su klebonu Juozapu Matelioniu. M. Olkinaitė rašė nuostabia lietuvių kalba. Buvo baigusi Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Visa šeima buvo nužudyta 1941-ųjų liepą, pačioje Holokausto pradžioje. M. Olkinaitės dienoraštį ir eilėraščius išsaugojo klebonas J. Matelionis, paslėpęs juos po bažnyčios altoriumi įrengtoje slėptuvėje. M. Olkinaitės kūryba ten gulėjo per visą sovietmetį, o Atgimimo metais buvo atrasta ir perduota prof. Irenai Veisaitei. Dabar išeis lietuviškas leidimas, kurį rengiame su prof. I. Veisaite ir Amerikos lietuvių poete Laima Vince (L. Sruoginyte), kuri jau yra išvertusi M. Olkinaitės kūrybą ir dienoraštį į anglų kalbą. O kitąmet pasirodys ir angliškas leidimas, kurį mes tikimės pristatyti ir Amerikoje. Tai bus geras pavyzdys, kad žydų literatūra buvo rašoma ir lietuviškai.

M. Olkinaitės poezija buvo be galo patriotinė. Ji nuostabiai rašė apie savo kraštą, rašė eilėraščius apie S. Darių ir S. Girėną, apie J. Tumą-Vaižgantą, yra ir jos eilėraštis, skirtas Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai… Kai juos skaitai, supranti, ką nutraukė holokausto tragedija.

Kaip Jūs pats susidomėjote jidiš kalba?

Man sunku racionaliai įvardinti priežastis. Vienas iš svarbiausių impulsų buvo dar paauglystėje perskaityti pirmieji poeto Avromo Suckeverio vertimai į lietuvių kalbą. Juos vertė poetas Alfonsas Bukontas. Tai buvo Suckeverio gete rašyta meilės poezija, skirta jo žmonai. Žmona išsigelbėjo.

Tie eilėraščiai mane labai stipriai paveikė ir tada pagalvojau, kad labai norėčiau išmokti tą kalbą ir galbūt kada nors versti pats. Ką ir padariau – kalbą išmokau ir išverčiau A. Suckeverio poetinės prozos rinkinį „Žaliasis akvariumas”. Tai labai jaudinanti knyga ir aukščiausios literatūros pavyzdys.

Kita priežastis  – aš labai domėjausi Vilniaus praeitimi ir, kaip laisvos dvasios paauglys, mėgdavau klaidžioti po Vilniaus senamiestį, jo kiemus, apleistus pastatus. Mačiau ten išlikusius jidiš užrašus ir man labai patiko pačios raidės – turėjo kažkokią magiją, paslaptį… Galvojau, kad labai norėčiau išmokti tom raidėm skaityti.

Tiesiog buvo susižavėjimas, trauka, kurią sunku iki galo paaiškinti. Bet kai aš pradėjau domėtis, skaityti, o ir Vilniaus universitete atsirado galimybė pradedančiųjų lygiu studijuoti jidiš kalbą, supratau, kokie tai yra lobynai – nepažinti Lietuvos ir dažnai užmiršti pasaulyje. Labai daug žydų autorių pasitraukė į šešėlį kartu su savo skaitytojais, kurie buvo išžudyti. Tų, kurie išliko, raiška Amerikoje ar Izraelyje buvo nelengva, o tai yra nuostabi literatūra ir šiandien ji padeda mums atrasti natūralų ryšį su žydų istorija. Tada sugebam įveikti tą skaudžią sieną, kurią sukuria holokaustas. Kai einam per žmonių patirtį, per literatūrą, per vaizduotę, mes sugebame įveikti tą skausmingą prarają, kurią sukūrė holokaustas ir kuri dažnai mus skiria.

Kiti metai paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Ar galvojama apie bendrus projektus su Amerikoje gyvenančiais litvakais tiems metams pažymėti? 

Litvakų dienos bus organizuojamos ir kitąmet, jos pasiteisino. Vilniaus Gaono 300 metų gimimo sukaktis bus minima YIVO institute, kuris saugo svarbų Gaono palikimą, bendruomenės metraštį. Mes tariamės dėl šio įspūdingo dokumento eksponavimo Lietuvoje. Iš tiesų bendradarbiavimui su žydų institucijomis yra puiki proga.

Kalbant apie mūsų meno pristatymą ir bendradarbiavimą su litvakais, tai dar po metų planuojama Jono Meko retrospektyvinė paroda New Yorko žydų muziejuje. Šis muziejus garsus tuo, kad padėjo garsinti radikalų eksperimentinį meną. J. Mekas taip pat ten dirbo, kuravo kino meno programą, ir dabar muziejus planuoja surengti pirmąją didžiulę po jo mirties retrospektyvinę parodą. Ta paroda vyks bendradarbiaujant New Yorko žydų muziejui ir Nacionalinei dailės galerijai Vilniuje. Tuo pat metu vyks parodos ir New Yorke, ir Lietuvoje. Planuojamas ir parodos leidinys, kurį išleis prestižinė Yale universiteto leidykla. Manau, kad tai tikrai bus didžiulis įvykis kultūrai.

Tokie kultūros įvykiai – puiki proga pasidžiaugti savo tėvyne ir jos menininkais, juk menas – didžiausias tautos ambasadorius. Ar galim tikėtis, kad Lietuvos menui ir menininkams lengviau bus įveikti vandenyną?

Susitikimuose mes kalbėjome, kad mums būtina labiau koordinuoti savo veiklas ir jų finansavimą. Kai svarbios veiklos vyksta aukščiausiu lygiu, kai ruošiamasi valstybės sukaktims, mano supratimu, galėtų atsirasti daugiau koordinavimo tarp Amerikoje veikiančio Lietuvių Fondo ir Lietuvos kultūros tarybos. Dažnai mes nematome vieni kitų – vieni finansuoja labiau Lietuvos kultūros sklaidą, kiti išeivijos bendruomenines veiklas. Jeigu galima būtų atrasti koordinaciją, numatyti, ką ir kaip svarbiausio mums reikia pristatyti plačiai amerikiečių bendruomenei ar lietuvių bendruomenei, tai būtų labai svarbu. Lietuvos kultūros tarybos pirmininkės Dainos Urbanavičienės vizitas į JAV planuojamas 2020 m. pirmąjį ketvirtį. Ji apsilankys Čikagoje, Lietuvių Fonde, ir, tikimės, bus aiškesnis suvokimas apie veiklas, poreikius bei atsiras ta koordinacija, kurios iki šiol gerokai trūko.

Tarp išeivių vyrauja dvi skirtingos nuomonės apie lietuviško paveldo išsaugojimą: vieni įsitikinę, kad tai, kas sukurta čia, čia turi ir likti. Kiti besąlygiškai pasisako už kultūrinio paveldo perdavimą Lietuvai. Kokios Jūsų mintys šia tema?

Labai sunku pasakyti. Ir Lituanistikos tyrimų centras, ir Balzeko lietuvių kultūros muziejus turi sukaupę dideles vertybes ir tų centrų buvimas čia be galo svarbus. Institucijos, sukurtos išeivijoje, yra atrama bendruomenės veiklai. Čia ta bendruomenė išlieka gausi ir ji turi turėti savo kultūrines institucijas, kurios tą gyvavimą palaiko.

Lietuvybė dabartiniais laikais tampa globali – nebėra tokio ryškaus skirtumo, atotrūkio. Galima įsivaizduoti žmogaus gyvenimą, vienu laikotarpiu praleidžiamą Lietuvoje, kitu – užsienyje. Ypač jauni profesionalai laisvai juda iš vienos valstybės į kitą. Todėl sakyti vienaip arba kitaip tikrai nereikėtų. Man atrodo, kad Lietuva gavo be galo svarbių išeivijos dovanų, svarbių archyvų, kurie reikalingi Lietuvoje veikiančioms tyrimų institucijoms ir muziejams. Labai daug vertingų archyvų atkeliavo į Kauną – Maironio lietuvių literatūros muziejų, VDU Lietuvių išeivijos institutą, kur jie tiriami, saugomi ir eksponuojami, kad tai, kas buvo sukurta čia, taptų neatsiejama literatūrinio gyvenimo ir lituanistikos dalimi.

Kai nėra kitos išeities ar kitų perspektyvų, valstybė turi pasirūpinti vertingiausių archyvų grąžinimu į Lietuvą. Tam skirta programa veikia Lietuvos kultūros taryboje. Jono Balio archyvai buvo perplukdyti į Lietuvą ir Lietuvių literatūros institute įrengtas J. Balio memorialinis kambarys – jo stalas, jo daiktai, jo knygos.

Bet kartu aš manau, kad tie centrai, kurie čia sukurti, čia veikia, yra labai svarbūs Lietuvos tyrėjams – niekas nepakeis galimybės atvykti ir pažinti tai, kas sukurta vietoje. Nes tai yra ta natūrali terpė, kurioje be galo įdomu būti, dirbti ir tokiu būdu įgyti platesnę, globalesnę lietuvybės sampratą.

Galbūt Jūs norėtumėte pasakyti ką nors, ko mes nepaklausėme, bet kas yra svarbu?

Vienas dalykas, kuris mane be galo džiugina kaip lituanistą, tai yra puiki, nuostabi, gryna lietuvių kalba. Aš ir kalbėdamas Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje dėkojau bendruomenei už tą gyvos, gražios kalbos išlaikymą. Tai rodo natūralų, išliekantį tapatybės pojūtį – o tai yra didžiulė vertybė.

Ačiū už pokalbį.