Minimi Beatričės Kleizaitės-Vasaris ir Magdalenos Birutės Stankūnienės 100-mečiai

Algis Vaškevičius.

Įkurtos galerijos, pastatytas paminklas kunigaikščiui Gediminui

Taip jau sutapo, kad vos dvi dienos skiria dvie­jų žymių asmenybių, daug nusipelniusių Lietuvai ir Sūduvos kraštui Marijampolei, šio miesto garbės piliečių, meno mecenačių Magdalenos Birutės Stankūnienės (1925–2017) ir Beatričės Kleizaitės-Vasaris (1925–2023) gimtadienius. Sausio pradžioje joms abiems būtų sukakę po 100 metų. Minint šias sukaktis Marijampolėjė, B. Kleizaitės-Vasaris galerijoje atidaryta paroda, kurioje yra eksponuojami šios iškilios moters apdovanojimai bei 15 nau­jų galerijai padovanotų meno kūrinių, o šio miesto P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje pradėjo veikti M. B. Stankūnienės darbų paroda.

Šviesaus atminimo Beatričė Kleizaitė-Vasaris yra viena iš nedaugelio išeivijos kultūros asmenybių, dar Atgimimo metais (1989) grįžusių iš JAV į Lietuvą ir visas jėgas atidavusių tėvynės kultūriniam atgijimui, meno puoselėjimui. Teigdama, kad žmogus turi pareigą jėgas ir kūrybines galias atiduoti sa­vo tautai, vos tik į Lietuvą grįžusi B. Kleizaitė-Vasa­ris ėmėsi iniciatyvos pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais Vilniuje pastatyti Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino paminklą. Kaip šio paminklo autoriaus skulptoriaus Vytauto Kašubos įgaliotinė Lietuvoje ir aktyvi visuomenininkė, ji įkūrė Kunigaikščio Gedimino paminklo šalpos Fondą, ta­po jo pirmininke ir lygiai po trejų metų, kaip ir planuota, Vilniaus Katedros aikštėje įvyko paminklo atidengimo iškilmės, kurios vainikavo mecenatės pastangas, jos viltis, valią, tikėjimą.

B. Kleizaitės-Vasaris pastangomis buvo gausiai praturtinti ir didžiausi Lietuvos meno muziejai – Lietuvos nacionaliniam dai­lės muziejui Vilniuje, Nacio­naliniam Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejui Kaune, Žemaičių muziejui „Alka“ Telšiuo­­se ir Žemaičių dailės muziejui Plungėje mecenatė parvežė per du tūkstančius garsiausių lietuvių išeivijos dailininkų kūrinių, taip atlikdama istorinę dailės sugrąžinimo Lietuvai misiją.

Iš B. Kleizaitės-Vasaris sukauptų išeivijos dailės kolekcijų buvo sukurti net du ryškūs muziejai. 2010 m. Anykščiams padovanojusi savo sukauptą per 120 angelų kolekciją (tapybos, grafikos, skulptūros, tautodailės kūriniai), mecenatė davė pradžią Angelų muziejui, o tėvų gimtinei Marijampolei padovanojo daugiau kaip 400 dailės kūrinių kolekciją, kurios pagrindu 2014 m. buvo įkurta Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija.

Nuopelnai įvertinti apdovanojimais

Mecenatės pastangomis į Lietuvą parvežti Vytauto Kašubos, Adomo Galdiko, Vytauto Igno bei kitų užsienio lietuvių kūriniai. Ji pati yra parašiusi monog­rafijas „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ (2003), „Albinas Elskus: grožio ir vizijos dailininkas“ (2009), angelologijos studiją „Angelai“ (2011–2013).

„Man padėjo tai, kad aš esu moteris“, – yra sakiu­si B. Kleizaitė-Vasaris. Po jos išėjimo Amžinybėn moters dukros B. Kleizaitės-Vasaris menų galerijai Marijampolėje padovanojo 15 meno kūrinių, tarp kurių keletas yra pačios mecenatės portretai bei mecenatės gautus apdovanojimus ir diplomus. Jų paroda atidaryta galerijoje minint 100-ąsias B. Kleizaitės-Vasaris gimimo metines.

Už nuopelnus Lietuvai B. Kleizaitė-Vasaris buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimi­no ordino Riterio kryžiumi, už nuopelnus Vilniaus miestui pirmoji buvo apdovanota Barboros Radvilai­tės medaliu, o už nuopelnus Marijampolei – Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, ordinu ir Marijampolės garbės piliečio ženklu.

Nuolat lankėsi Lietuvoje, ir ne tuščiomis

Sausio 5-ąją 100 metų sukako Marijampolės ir Vilkaviškio garbės pilietei, dailininkei ir mecenatei Magdalenai Birutei Stankūnienei. Ją menui ir kultūrai neabejingi žmonės prisimena kaip ypatingą skonį turėjusią menotyros ir kultūros puoselėtoją, kuri, nors ir gyvendama Amerikoje, Čikagos mieste, savo darbais ir šviesiomis mintimis visada buvo arti savo gimtojo krašto, savo Oželių kaimo netoli Šunskų ir Marijampolės.

1925-aisiais Vilkaviškio apskrities Šunskų valsčiaus Oželių kaime gimusi būsimoji dailininkė 1943 metais buvo priversta palikti Lietuvą, į kurią vėl sugrįžo 1969-aisiais ir nuo tada daugiau kaip penkis dešimtmečius nuolat ją lankė su naujais savo kūriniais, knygomis, naujomis idėjomis. Per tuos dešimtmečius šimtai jos tapybos ant drobės ir medžio, batikos, kitokia technika atliktų darbų papuošė įvairių Lietuvos miestų ir miestelių muziejų, bibliotekų, sveikatos ir kitų įstaigų sienas. Juos saugo viešoji P. Kriaučiūno biblioteka, jie puošia ilgus Marijampolės ligoninės koridorius, daug jų saugoma Marijampolės kultūros centre, kur veikia jos vardo menų galerija.

Naujojoje parodoje eksponuojami gėlių paveikslai, kurie yra daug kartų didesni už normalias gėles. Gėlių menininkė yra nutapiusi labai daug, jose ji matė magišką jėgą, žavesį ir grožį. Jos paveiksluose gėlės ir tropikų augalija nepaprastos, vešlios, iš įvairių egzotiškų šalių, kurias menininkė yra aplankiusi per savo labai turiningą gyvenimą.

Šių eilučių autoriui daugiau kaip tris dešimtmečius teko bendrauti su menininke ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Klausiama, kaip švenčia savo gimtadienius, karą ji prisipažino, kad nemėgsta didelių iškilmių, jai daug smagiau laiką praleisti su viena kita artima bičiule.

Pirmoji dailininkės darbų parodą Sūduvos sostinėje surengta 1990 metais, dar po metų ji su  poete Julija Švabaite-Gyliene vėl apsilankė čia ir tuometėje miesto centrinėje bibliotekoje surengė susitikimas su savo kūrybos gerbėjais.

Po to į Marijampolę, kurioje mo­kėsi, ji atvykdavo beveik kasmet, kelerius metus iš eilės šio miesto Dailės mokyklos moksleiviams ji skyrė savo vyro Jono Stankūno vardo premijas, taip skatindama būsimuosius menininkus.

– Savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad svarbiausia gyvenime – dalintis su kitais, atiduoti skolą tėvynei Lietuvai. Sutikau Lietuvo­je daug gerų žmonių, padėjusių man įgyvendinti savo planus. Visada sakau, kad Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romual­do Budrio supratimas, geranoriškumas leido daug ką padaryti, daug ko pasiekti, grąžinti į Lietuvą daugybę garsių kraštiečių darbų. Didžiausia do­vana man gimtadienio proga būtų žinia, kad atsirado daugiau žmonių, kurie ką nors paaukojo tėvynei Lietuvai, – yra sakiusi dailininkė.

Gyvenimas vertas knygos, kuri dar neparašyta

Kai likus keleriems metams iki jos mirties susitikęs dailininkę Druskininkuose įkalbinėjau apie jos gyvenimą parašyti knygą, Magdalena tik numojo ranka – geriau rašyti apie jos kūrybą, apie parodas ir susitikimus, negu apie ją asmeniškai. O parašyti tikrai būtų apie ką – per daugelį dešimtmečių bičiuliškai bendrauta su šimtais garsių Lietuvos žmonių – dailininkų, rašytojų, dainininkų ir šokėjų, ministrų ir viceministrų, direktorių ir eilinių žmonių. Kiek visokių įdomių ir pikantiškų situacijų būta, kiek daug padėta bėdoje atsidūrusiems garsiems Lietuvos žmonėms…

Jos vardo menų galerija Marijampolėje yra tikras dailininkės kūdikis, nes menininkė sugebėjo įtikinti ir tuometį Marijampolės merą Vidmantą Brazį, ir buvusį Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį, kad meno galerijos šiame mieste labai reikia, pati tam skyrė 100 tūkstančių litų asmeninių lėšų. Šios galerijos raktas jai buvo įteiktas 2007 metais.

– Galerija įrengta labai gerai, puikus apšvietimas, galiu tik pasidžiaugti, kad mano paaukoti pinigai tikrai tinkamai yra panaudoti. Tačiau turiu dar ir kitą svajonę – noriu, kad šiuose erdviuose rūmuose atsirastų vietos ir dar vienai galerijai, kurioje būtų nuolatinė iš Sūduvos krašto kilusių menininkų ekspozicija, – sakė galeriją pamačiusi M. B. Stankūnienė. Ir po kurio laiko šalia dailininkės galerijos atidaryta ir Suvalkijos dailės galerija, kurioje eksponuojami šiame krašte gimusių, o dabar įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvenančių dailininkų darbai.

Gimtoji sodyba Oželiuose neišnyko

– Vaje, koks liūdnas vaizdas, – atsiduso dailininkė, 2007 metais aplankiusi savo gimtąją sodybą Oželiuose, prie Žvirgždės upelio. Tada sodyba buvo labai apleista, nyko, bet vėliau atsirado nauji jos savininkai ir dabar dailininkės gimtinė atgimusi, sutvarkyta.

2008 metų rugpjūtį mecenatei buvo įteiktos Marijampolės garbės pilietės regalijos. Sūduvos krašto sostinė tada pagaliau atidavė skolą ir atliko tai, ką seniai turėjo padaryti – pagerbė neeilinę moterį, menininkę, žmogų, apie kurios kūrybiškumą, nuoširdumą, šilumą, rūpestį kitais žino šimtai ar tūkstančiai žmonių ir Lietuvoje, ir Amerikoje.

Jos meilė Lietuvai visada buvo labai stipri. Dailininkė yra pasakojusi, kad dar tada, kai Lietuva buvo okupuota, ne vienas veikėjas ją smerkė, kad į ją važiuo­ja, kad dovanoja meno kūrinius. „Aš niekada ant nieko nepykstu, neįsižeidžiu, visada visiems už viską skubu atleisti, nes gyvenimas yra per trumpas, kad jį gaištume ir eikvotume nereikšmingiems dalykams“, – yra sakiusi kraš­tietė.

Surengtas gražus paminėjimas

Jos bei B. Kleizaitės-Vasaris gimimo 100-mečiai paminėti gražiu kameriniu renginiu pastarosios vardo menų galerijoje. Renginio metu Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugijos bei Marijampolės menininkų klubo „Mūza“ draugijos nariai prisiminė abi iškilias šio krašto moteris, susipažindino su tik ką pradėjusia veikti jubiliejui skirta B. Kleizaitės-Vasaris paroda.

Renginio vedėja XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė prisiminė, kad B. Kleizaitė-Vasaris 2005–2007 metais vadovavo šiai draugijai, jai buvo suteiktas Garbės narės vardas. „Abi šios moterys, gimusios tuo pačiu laiku, ėjo ir panašiais, ir skirtingais keliais, buvo skirtingų charakterių, tačiau abi vienijo tai, kad abi kūrėjos, suvalkietės ir mylėjo Lietuvą“, sakė D. Poškienė.

Daug metų su M. B. Stankūnienė bendravo „Mūzos“ klubo vadovė Onutė Surdokienė, dirbusi Marijampolės kultūros centre parodų organizatore. Šiam centrui mecenatė paaukojo nemažą pinigų sumą, už kuriuos buvo įrengta jos vardo menų galerija. Kultūros centre saugoma ir daug dovanotų mecenatės dailės darbų. O. Surdokienės iniciatyva kasmet per Tris karalius būdavo paminimi B. B. Stankūnienės gimtadieniai, susirinkus prei apskrito stalo ir aptariant metų darbus bei planus. 

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2025-ųjų m. Sausio 18 d. numeryje, nr. 3 (6))