Opera „Lietuviai“ – mūsų protėvių laisvės daina

Vitalius Zaikauskas.

Italų kompozitorius Amilcare Ponchielli (1834–1886) geriausiai žinomas dėl savo emocionalių orkestruotų operų, kuriose juntama Giuseppe Verdi įtaka. „Lietuviai“ (I Lituani) – opera, sukurta pagal Adomo Mic­­kevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“.

Premjera įvyko 1874 m. garsiajame Milano „La Scala“ teatre ir sulaukė didžiulio italų visuomenės palaikymo, suprasta kaip susiskaldžiusios tuomet Italijos laisvės simbolis.

A. Ponchielli buvo kruopštus meistras, neapsiribojęs lengva melodika. Jis išgarsėjo „Šokiu valkirijomis“ (La Gioconda baletu), bet jo opera „Lietuviai“ (I Lituani) atskleidė kur kas platesnę viziją – tai patriotinės ko­vos, istorijos ir žmogiškosios dramos junginys. Libreto autorius Antonio Ghislanzoni (tas pats, kuris rašė tekstą Verdi „Aidai“) pasirinko Adomo Mickevičiaus šedevrą – epą apie tautą, kovojančią už išlikimą.

Kai 1874 m. Milano „La Scala“ teatre įvyko premjera, italų publika šį kūrinį sutiko kaip aliuziją į pačių italų kovas dėl susivienijimo. Tad iš pirmo žvilgsnio opera apie lietuvių ir kryžiuočių kovą buvo ir me­tafora – laisvės troškimo simbolis.

Romantinės ir herojiškos temos, derin­tos su bel canto stiliaus muzika, labai išpo­puliarino „Lietuvius“.

Pradžia – Čikagoje

Lietuvai ši opera ir jos pastatymas rū­pėjo nuo seno. 1939 m. planuota statyti operą laikinosios sostinės teatre, tačiau Ant­rasis pasaulinis karas sutrukdė.

Pirmasis lietuviškas pastatymas įvyko 1981 m. Čikagos lietuvių operoje (puikus Stasio Santvaro vertimas).

2009 m. ši opera parodyta Trakų pilyje, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. Nuo 2020 iki 2023 m. „Lietuviai“ tapo tradicija: opera kasmet atliekama koncertiniuose variantuose Valdovų rūmų kieme liepos 6 d., minint  Valstybės (Mindaugo karūnavi­mo) dieną.

Kelias į LNOBT sceną

2025 m. vasario mėn. LNOBT pasirašė me­cena­to sutartį su Vilniaus klubu, kuris finansavo spektaklio pastatymą. Režisierius ir operos scenografas – argentinietis Hugo De Ana, kuriam patikėta kurti šiam pastatymui skirtą sceninę koncepciją.

2025–2026 metų sezono atidarymas LNOBT Didžiojoje salėje – pirmasis pilnas „Lietuvių“ pastatymas teatro istorijoje. Spektaklis prasidėjo 2025 m. rugsėjo 5 d.; gausus svečių būrys, tarp kurių – buvusios Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentės, o besirenkančius spektaklio žiūrovus pasitiko ant teatro laiptų stovintys viduramžių karžygiai.

Premjera su incidentu

Premjeros išvakarėse kilo skandalas: iš Italijos operą diriguoti buvo pakviestas dirigentas Gianluca Marcianó, tačiau, li­kus keliolikai valandų iki premjerinio spektaklio, išaiškėjo, kad jis tuo pat me­tu dalyvavo ir artimiausiais mėnesiais dar ketino dalyvauti muzikiniuose renginiuose Rusijoje.

Kilo nepasitenkinimas – ar dera Lietu­vos laisvės simboliu laikomą operą patikėti žmogui, bendradarbiaujančiam su agresorių valstybe? Tai sukėlė LNOBT administracijos susirūpinimą dėl galimos repu­tacijos rizikos. Dėl to buvo nutarta atsisakyti italo paslaugų, o premjerinėje scenoje jį pakeitė LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila.

A. Ponchielli „Lietuviai“ – ne tik italų kūrinys apie lietuvius, bet ir kultūrinis bei istorinis tiltas, jungiantis pasaulinę operos istoriją su mūsų tautos isto­rinėmis vertybėmis. Užsimezgęs ilgas kelias – nuo Čikagos iki Trakų, iki LNOBT Didžiosios salės.

Tai istorinis įvykis – pirmąkart A. Ponchielli „Lietuviai“ pastatyti Lietuvoje profesionalios nacionalinės trupės jėgomis.

Didingas kūrinys

Opera turi keletą ryškių personažų, kurių muzikiniai portretai atskleidžia asmenines dramas ir tautos likimą.

Valteris – lietuvių vadas, A. Mickevičiaus Konrado Valenrodo prototipas. Tai tragiškas herojus: jis priverstas tapti išda­viku, bet sykiu pasmerkia save vidinei kančiai. Ponchielli jam išreikšti savo jausmus leidžia tamsioje, dramatiškoje tenoro partijoje: plačios frazės, dažnai lydimos sunkios orkestro faktūros, primena Verdi „Otelo“  protėvius.

Aldona – Valterio mylimoji, kilminga lietuvė, pasirinkusi vienuolės kelią. Jos mu­zikinė kalba – švel­ni, bet kai kuriuose epizoduose su tragiškais intarpais. Sopranui skirta partija primena bel canto tradiciją: ilgos melodijos, skaidrūs viršutiniai registrai,  kupini vidinės įtampos. Aldona įkūnija moteriškąjį pasiaukojimą tautai ir meilei.

Aldonos partijas lydi švelnūs obojai, fleitos ir arfos akordai kuria sakralinę, tyrą atmosferą, partijos dažnai prasideda pianissimo ir  išauga iki dramatinių aukštumų, o tada vėl grįžta į tylą. Tai tarsi muzikinė malda, nuolat balansuojanti tarp žemiškos mei­lės ir dangiško pašaukimo.

Pagirtas – senasis lietuvių karys, simbolizuojantis išminties, kovos ir gyvenimiš­kos patirties užgrūdinto žmogaus balsą. Jo partijoje dominuoja žemi bosiniai regist­rai, sukuriantys galingo, bet kartu švelniai rūpestingo globėjo įvaizdį. Pagirtas – tautos sąžinė, senasis išminties balsas. Jo muzikinis portretas primena žemės gylį, tradici­jos tęstinumą.

Vartbergas – kryžiuočių vadas, antago­nistas. Mu­zikaliai jis vaizduojamas griežtais ritmais, chroma­tiniais motyvais, kurie perteikia šaltą discipliną ir negailestingumą.

Šie veikėjai nėra vien tik individai – jie simbolizuoja platesnes jėgas: tautos li­ki­mą, pareigą ir meilę, kovą tarp ištikimy­bės ir laisvės troškimo.

Muzikiniai kontekstai

„Lietuviai“ gimė tuo metu, kai italų ope­ra ieškojo naujų kelių. Giuseppe Verdi dar kūrė, bet Europos muzikoje jau brendo verizmas ir Richard Wagner idėjos. A. Ponchielli liko tarp šių dviejų pasaulių.

Šioje operoje labai reikšmingas bel can­to paveldas: daug arijų pasižymi virtuoziška melodika, kuriai reikia vokalinio grožio. Ypač Aldonos partijoje jaučiama Gaetano Donizetti ir Vincenzo Bellini tradicija.

Kaip jau minėta, orkestruotėse ir voka­linėse partijose jaučiama G. Verdi įtaka – ma­sinėse chorų scenose, dramatiniuose ansambliuose. Tai tampa akivaizdu, kai pirmojo veiksmo lietuvių maldoje nuskam­ba himną primenanti giesmė, it iš „Nabuc­co“ vergų choro – „Skrisk, svajone…“.

Jaučiami ir R. Wagner kūrybos atspindžiai: nors Ponchielli neperėmė leitmotyvų sistemos, orkestro faktūra yra sodresnė, spalvingesnė nei tipiškoje itališkoje operoje. Simfoninė įžanga, dramatiniai varinių pučiamųjų instrumentų proveržiai sukuria epinę nuotaiką. Orkestruotėse ryškūs trimitai, kieti mušamieji ritmai – grėsmė ir karinė drausmė.

Lietuvių choras šiame kūrinyje, kaip operose įprasta, ne muzikinis fonas, bet sa­vo reikšmingumu jau vertintinas kaip savarankiškas operos veikėjas. Muzika tarsi simbolizuoja tautos balsą – tai giesmės apie kovą, maldos ir kovinės dainos.

Šis stiliaus junginys paverčia „Lietuvius“ unikaliais: tai ne vien romantinė mei­lės drama, bet ir didžiulė istorinė freska.

Šiam LNOBT pastatymui vadovavo režisierius ir scenografas Hugo De Ana. Jo vizija sujungė viduramžių estetiką ir šiuolaikinę teatrinę kalbą. Scenografijoje vyravo monumentalios konstrukcijos, primenančios kryžiuočių pilių sienas, o kostiumuose derėjo istoriniai elementai ir moderni stili­zacija.

De Anos požiūriu, svarbiausia – ne mu­ziejinė rekonstrukcija, bet veikėjų emocijų aktualumas šiandien. Todėl spektaklis atrodė ne kaip praeities reliktas, bet kaip gyva istorija apie tautą, kovojančią dėl išlikimo.

Operos premjera sutapo su Lietuvos kultūrinio gyvenimo pakilimu, kai daug dėmesio skiriama istorinės atminties temoms.

LNOBT vadovybė spektaklį vadino „laisvės daina“, o žiūrovai jį priėmė kaip nacionalinės savivokos simbolį. Didžiulį įspūdį paliko choro scenos – žiū­rovai  jau­tė­si lyg patys dalyvautų tautos himno giedojime.

Opera kaip tautos veidrodis

A. Ponchielli „Lietuviai“ – paradoksa­lus kūrinys: parašytas italų kompozitoriaus, bet lietuviams jis tapo savasties simboliu. Jame susitinka meilės drama ir tautos kova, asmens tragedija ir bendruomenės viltis.

2025 m. pastatymas LNOBT įrodė, kad ši opera gali būti ne muziejinis eksponatas, bet gyvas meno kūrinys, paliečiantis širdis. Ji atskleidžia, kad muzika – tai daugiau nei garsai; tai moralinė jėga, kuri jungia praeitį ir dabartį.

Galbūt todėl „Lietuviai“ šiandien skamba taip pat aktualiai, kaip ir 1874-aisiais Milane, nes laisvės troškimas – amžinas.

Tokia muzikinė dramaturgija padeda operą suvokti ne tik kaip istoriją, bet ir kaip garsų psichologiją: kiekvienas veikėjas turi savo garsinę spalvą, savo ritmą, savo pasaulį.

Nepatekusieji į premjerinius šios operos spektaklius, ją galės pamatyti po Naujųjų metų sausio 30 – vasario 1 dienomis.

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2025-ųjų m. Rugsėjo 20 d. numeryje, nr. 33 (76))