Pamatyti kitaip Italiją per dešimt dienų

Rasa Kazlas.

Rašyti apie kelionę po Italiją šįkart atrodo bus pernelyg sudėtinga. Net neįsivaizduoju, kaip į tūkstančio žodžių apimties rašinį sudėti visus įspūdžius, jausenas, skonius ir įvykius, kai jie išsibarstę net per keturis Italijos regionus, per svarbiausius ir didžiausius šios šalies miestus. Pabandysiu apsiriboti ir šiame rašinyje papasakoti kaip galima Italiją aplankyti kitaip, nes nebūtina tai daryti griežtai pagal siūlomą turizmo gidų maršrutą.

Turino drobulė

Kadangi Roma, Venecija, Florencija, Verona jau buvo lankytos ne kartą, dešimties dienų kelionė nuomuotu automobiliu šį kartą nusidriekė per Piemonte, Toscana, Umbria ir Emilia-Romagna. Pjemonte  Velykų pirmą dieną svarbiausias tikslas buvo nuvykti į Turino katedrą, kur karališkoje koplyčioje saugoma viena brangiausių katalikų relikvijų – Turino drobulė. Tai vienas iš labiausiai mokslininkų tyrinėtų senovės objektų visoje mokslo istorijoje. Visi tyrimai rodo, jog į drobulę buvo suvyniotas asmuo, visiškai atitinkantis Jėzaus Kristaus kančios aprašymus Naujajame Testamente. Turinas garsus dar ir 167 metrų aukščio kino muziejumi, kuriame aikčioti verčia turtingiausios kino meno istorijos ekspozicijos visame pasaulyje.

Šampano sostinė ir itališki saldūs pusryčiai

Kadangi kelionės tikslas buvo derinamas su darbo reikalais, kitiems miestų lankytiniems objektams tiesiog nebeliko laiko ir buvo apsiribota tik Italijos viduramžių miestelių ir miestų architektūra. Ja grožėtis pradėjome nuo garsaus itališko šampano „Asti” gimtosios to paties pavadinimo provincijos, kuri turtinga ne tik senomis pilimis ir dvarais,  bet ir kiek akys užmato plačiais vynuogynų laukais, alyvmedžių giraitėmis. Mažuose provincijos miesteliuose nuo šiaurės iki piečiausio regiono taško, kaip taisyklė, rytais šurmuliuoja tikra itališka kasdienybė. Garbaus amžiaus senjorai garsiai aptarinėja futbolo rungtynių rezultatus, o prieš darbą užsukę vietiniai gyventojai čia pat nedidelėse senamiesčio kavinukėse dienos pradžią pradeda tradiciniais saldžiais itališkais pusryčiais: rageliu (cornetto) gausiai pripildytu riebaus kremo, kuris užsigeriamas cappuccino arba latte kava. Kai kas geria ir espresso, o vietoj ragelio renkasi tipišką Romos pusryčių saldumyną maritozzi con panna – purią bandelę su plakta greitinėle. Tradiciniai itališki pusryčiai ypatingi tuo, kad kavinėse iš pagarbos espresso kavai, ji geriama čia pat prie baro stovint, nes nešiojama kava atšąla ir netenka savo tikrojo skonio.

Itališki vairavimo ypatumai

Italijoje pamiršti ne tik šiaurietišką depresyvią nuotaiką, pamiršti skaičiuoti maisto kalorijas ir laiką. Pastarasis, beje, šioje šalyje, laikrodžio rodykles begėdiškai vis sukdavo atgal, nuolat primindamas, kad čia Italija ir italai niekur neskuba. Nuo 1 val. p. p. iki 4 val. p. p. visos Italijos gyvenimas virsta viena didele siesta, kurios metu ne tik nedirba parduotuvės, įstaigos, degalinės, nedirba net bankai. Turistams, tokiems, kaip mes, keliaujantiems per Italiją automobiliu, siestos laikas buvo tikra atgaiva, nes keliai ištuštėja, ir tuomet gali šiek tiek atsipalaiduoti vairuodamas nurimusiomis miestelių gatvelėmis. Tuoj paaiškinsiu kodėl? Italija visada garsėjo savo vairavimo ypatumais, kur kelių eismo taisyklės suprantamos tik italams. Jeigu kelyje kaimynas pamatė kaimyną, jie abu net neišlipdami iš automobilių čia pat sustos vidury kelio ir pasikalbės, nepaisydami, kad už jų susidarė nemaža transporto spūstis. Tiesa, kuo piečiau, tuo iššūkių kelyje vis daugiau, ypač sukant kalnų serpantinais. Čia iš posūkio gali išnirti koks užsisvajojęs italas, kuris visada laiku spės nuspausti stabdžio pedalą ir automobilių kaktomušos išvengęs, plačia šypsena palinkės gero kelio. Jokio nerimo, jokio streso vietiniams vairuotojams, tuo tarpu šiauriečiui lietuviui pagaugais šiurpas eina nuo minties atsidurti stačios uolos prarajoje. Turiu pastebėti, per tas dešimt dienų praleistų prie vairo, nematėme nei vieno eismo įvykio, nei vienos rimtesnės avarijos. Taigi, itališkas vairavimas, pasirodo, yra pakankamai saugus, bet reikalaujantis nemažai nervų.

Toscana graži, bet, kad tokia graži, sunku įsivaizduoti

Visas vairavimo Italijoje baimes atperka pro automobilio langą atsiveriantys nepaprasto grožio vaizdai. Apie Toscanos grožį nemažai skaityta, matyta kine, tačiau gyvas įspūdis pribloškiantis. Visada žinojau, kad Italijos Toscana graži, bet kad tokia graži, įsitikinau pati ją pervažiavusi nuo šiaurės iki pietų. Paminėsiu kelias Toscanos vietas, kurios iš tiesų pakerėjo. Pirmiausiai, viena įspūdingesnių – tiesiog su kalnais suaugusi, Grosseto provincijoje esanti senoji etruskų gyvenvietė Pitigliano, dar vadinama „mažąja Jeruzale” dėl kažkada čia gyvenusios žydų bendruomenės. Grosseto provincija garsėja taip pat Saturnijos karštųjų versmių krentančiomis kaskadomis. Tai nuostabiai graži ir rami vieta Toscanoje, kurios dar nenutrypė turistai. Panaši rami vieta – ne vieną kilometrą besitęsiantis, kvapą gniaužiantis savo išskirtiniu kraštovaizdžiu yra Val d’Orcia slėnis. Beje, jis vienas iš penkiasdešimties Italijos UNESCO saugomų Toscanos objektų, tarp kurių Florencija, Siena, San Gimignano, Pienza senamiesčiai, Pizos Katedros aikštės kompleksas, ir Medici šeimos vilų tinklas. Iš tiesų lankant minėtus miestus ir miestelius dar kartą įsitikinome, kad Toscanos regionas toks įvairus ir turtingas, kad jį pažinti neužtektų net ir kelių metų.

G. Puccini gimtajame mieste

Vakaras praleistas šiaurės Toscanos Lucca mieste buvo apgaubtas ypatingos auros. Ir veikiausiai todėl, kad čia gimė garsus italų kompozitorius Giacomo Puccini. Vaikštant po Lukos senamiestį, vis atrodė, kad gatvės, seni namai skamba garsiųjų operų muzikos akordais, o priėjus prie G. Puccini namo muziejaus iš tikrųjų galėjai vakarėjančiame mieste klausytis „Madama Butterfly” arijos įrašo. Pakylėtą būseną vainikavo lietuvės aktorės Rūtos Papartytės, gyvenančios Toscanoje jau dešimtus metus, mums surengta trumpa ekskursija po Luccą ir svetingai parodytas šio miesto Teatro del Giglio, kuriame aktorė senjorams veda aktorinio meistriškumo pamokas, o jo scenoje  spektaklį yra pastatęs žinomas lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas. Buvimą Luccoje vainikavo apsilankymas nuostabiame knygyne, kuris įsikūręs viename seniausių renesanso stiliaus pastatų. Tai tikrai magiška vieta knygų gurmanams.

Cortona privalo aplankyti kiekvienas kino gerbėjas

Ne vienas filmas ir literatūros kūrinys yra išgarsinęs įspūdingo grožio miestelį Arezzo provincijoje Cortona, kad vos ne ištisus metus jis būna perpildytas turistų ir smalsuolių. Jie nuolat čia užsuka, ieškodami garsios vilos „Bramasolė”, kuri buvo įamžinta žinomame Hollywoodo filme „Po Toskanos saule”. Amerikiečių  poetės, gurmaniškų receptų autorės ir kelionių rašytojos Frances Mayes biografinis romanas „Po Toskanos saule” pagal kurį ir buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas, iš tiesų apvertė ne tik knygos autorės, bet ir paties miestelio gyvenimą aukštyn kojom. Prieš penkiolika metų kurtas filmas su garsia Hollywoodo aktore, „Oskaro” laureate Diane Lane buvo filmuojamas Toscanos regione ir bene tai labiausiai išgarsino Cortoną. Tiesa, į filmo kadrus pateko ne tik Cortona, šmėkščioja jame ir  kito ne mažiau žavaus Toscanos renesanso miesto Montepulciano pagrindinė aikštė, gatvės ir namai. Pasislėpti nuo lietaus ir išgerti stiprios espresso kavos pasirinkome atsitiktinai tuo metu veikusią kavinę, kurioje vyną gurkšnojo nemažai turistų iš New Yorko. Mūsų nuostabai, pasirodo, pataikėme į žymiausią miestelio vietą, kurioje kažkada lankėsi pasaulio kino ir muzikos žvaigždės. Tai liudijo kavinės sienos, nukabinėtos garsenybių nuotraukomis: čia ir Anglijos karalienė Elžbieta, aktoriai George Clooney, Robert Redford, Jack Nicholson, Anthony Hopkins, dainininkas Sting. Vėliau, važiuodami link Umbrijos, vis juokavome, kad dabar galės Cortona pasigirti, jog tarp garsių pasaulio žvaigždžių, toje pačioje  kavinėje kavą gėrė ir lietuvaičiai.

Neatrasti Umbrijos perlai

„Žaliąją Italijos širdį”– Umbrijos regioną paskatino aplankyti kitos knygos – „Itališkas mūsų gyvenimas” autoriaus, litvako, Hollywoodo aktoriaus Michael Tucker neužmirštami įspūdžiai. Jie biografiniame romane pasakojami per asmeninius išgyvenimus, kupinus žavių avantiūrų, kvepiančios, miltuotos itališkos virtuvės ir gardaus vyno istorijų. Spoleto, Orvieto, Perugia lengvai pasiekiami iš Todi miesto, kuris yra pačiame šio regiono centre. Vietiniai italai privačiuose pokalbiuose labai didžiuojasi, kad 1992 metais „New York Times” buvo išspausdinęs straipsnį apie Todį ir jis  buvo pripažintas gražiausiu ir geriausiu gyventi Umbrijos regiono miestu. Iš tiesų apsilankyti Todi verta. Miestą juosia net trys gynybinės sienos, likusios nuo ertruskų, romaninių ir viduramžių laikų. Tiek Todi, tiek kiti nedaug nuo jo nutolę senoviniai Umbrijos miestai yra išsaugoję bažnyčias, freskomis puoštus rūmus ir viduramžių dvasia alsuojančius miesto kampelius ir gatveles. Taikūs ir draugiški umbrai savo žemėje išaugina puikius triufelius, pagamina ypatingą vyną, alyvuogių aliejų, o šį kraštą garsina gerai žinomi lęšiai lenticchie di Castelluccio ir vytintas kumpis prosciutto crudo di Norcia.