DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Sausio 10-oji diena bus pažymėta šimtametėje „Draugo“ istorijoje. Tą šeštadienį arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ iškilmingai pašventino buvusio jėzuitų vienuolyno patalpas, esančias Jaunimo centre, į kurias praėjusių metų gruodį persikraustė laikraščio redakcija ir administracija.
VIRGINIJA PETRAUSKIENĖ
„Daugelį metų ‘Draugas’ buvo vienuolių marijonų globoje, o dabar persikėlė į buvusį jėzuitų vienuolyną“, – pasidžiaugė Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, šeštadienį, sausio 10-ąją, atvykęs į Jaunimo centrą pašventinti naująsias „Draugo“ patalpas.
Čia, buvusio jėzuitų vienuolyno pirmajame aukšte, jau nuo praėjusių metų gruodžio įsikūrė „Draugo“ redakcija ir administracija, čia jau pervežti archyvai, biblioteka, taip pat per laiką sukauptų ir išsaugotų išeivijos dailininkų sukurtų meno kūrinių.
Prieš pradėdamas patalpų šventinimą, arkivyskupas su susirinkusiais svečiais pasidalijo mintimis. Jis pasidžiaugė, kad „Draugas“ atsikraustė į Jaunimo centrą, kad laikraščio veikla nesustoja, jis užtikrintai leidžiamas ir vis dar turi skaitytojų, nors šis laikas popierinių laikraščių leidybai ir nėra palankus. O Antano Rašymo vadovaujamas Jaunimo centras, kuriame negęsta lietuviška veikla, svečiui kelia šiltus jausmus: L. Virbalas SJ sakė stebintis internete JC vykstantį gyvenimą ir jam dėl to džiaugiasi širdis.
Arkivyskupas prisiminė, kad kadaise jam pačiam teko viešėti ir net pernakvoti čia veikusiame jėzuitų vienuolyne. Priminsime, kad buvusias vienuolyno patalpas, paveiktas laiko, kurios ne vienerius metus stovėjo negyvenamos, jėzuitai neatlygintinai perdavė JC. Dabar šioje pastato dalyje dirba ne tik „Draugas“. Dalis kambarių yra išnuomoti įvairioms lietuvių organizacijoms.
Garbingas svečias pašventino ne tik „Draugo“ redakcijos ir administracijos kabinetus, bet ir antrajame aukšte esančių keletą kambarių, skirtų laikraščio archyvams ir bibliotekai.
Po šventinimo ceremonijos visi renginio dalyviai susirinko jėzuitų koplyčioje, kur šv. Mišias aukojo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, koncelebravo kunigai Jaunius Kelpšas, Gediminas Keršys ir Artūras Sederevičius SJ.
Šv. Mišiose taip pat dalyvavo evangelikų liuteronų kun. Valdas Aušra, giedojo Karolina Ivanauskienė, Danguolė Pažemeckienė, Gilija Krūmaitienė, smuiku griežė Rasa Stanevičienė.
Visi šio jaukaus renginio dalyviai – „Draugo“ tarybos, fondo nariai, bendradarbiai, savanoriai, būrelis prenumeratorių, LR generalinio konsulato atstovai, taip pat grupė Čikagoje ir apylinkėse dirbančių lietuvių kunigų – dar laukdami patalpų pašventinimo ceremonijos, galėjo ne tik jaukiai pabendrauti, bet ir apsižvalgyti naujai atgimusiuose buvusiuose jėzuitų vienuolyno administracijos kambariuose, iš arčiau apžiūrėti meno kūrinius, išgirsti jų atsiradimo „Drauge“ ir išsaugojimo istorijas.
Pirmą kartą po daugelio metų redakcijoje bus vėl eksponuojamas išeivijos menininko Adolfo Valeškos (1905–1994) sukurtas spalvoto stiklo vitražas „Šv. Kazimieras“.
Nors dabar „Draugas“ apsigyveno kur kas mažesnėje erdvėje nei buvo įsikūręs anksčiau, tačiau kartu su svarbiais redakcijos daiktais atkeliavo ir natūralaus dydžio Šv. Jurgio skulptūra. Ji „Drauge“ atsirado po to, kai buvo nuspręsta griauti Bridgeporte buvusią pirmąją lietuvių Čikagoje pastatytą Šv. Jurgio bažnyčią. Tuomet Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje dirbęs kunigas Antanas Markus panoro išgelbėti šv. Jurgį. Sumokėjęs 100 dolerių, gavo leidimą jį pasiimti. Apdaužytą ir apibrozdintą šventąjį auksarankis lietuvis Rimvydas Zailskas restauravo. Taip iš mirties išgelbėta ir „atgaivinta“ slibino nugalėtojo skulptūra ir liko gyventi „Drauge“ – kaip prisiminimas apie buvusią bažnyčią, kurios vietoje dabar yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.
Dailininko Adomo Varno nutapytas palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas taip pat turi savo istoriją. Kažkada norėta jį išvežti į Lietuvą, tačiau redakcijos darbuotojai nusprendė pasilikti dailininko, kuris kadaise mėgo lankytis „Drauge“, dovaną. Dėl viso pikto portretas buvo nukabintas nuo sienos ir saugiai padėtas. Atsitiktinai ar ne, bet per tą laiką redakcijoje pasipylė nemalonūs nutikimai: kažkas paslydo, susilaužė ranką, kažkas smarkiai užsigavo koją… Nuspręsta Palaimintojo portretą grąžinti į buvusią vietą. Nuo to laiko niekam nebekilo minties jį kur nors išgabenti – redakcijoje juokaujama, kad pal. Jurgis Matulaitis tapo komandos dalimi: portretas nutapytas taip meniškai, jog atrodo, kad dvasininkas atidžiai stebi tai, kas vyksta kambaryje. O kai ateina svečių ir visi sustoja atminimo nuotraukai, joje vienu ar kitu rakursu matyti visi redakcijos nariai, tarp jų – ir palaimintasis Jurgis Matulaitis.
Visomis šiomis istorijomis „Draugo“ komandos nariai dalijosi su svečiais. Šie vaikštinėjo po atnaujintas šviesias patalpas ir stebėjosi, kaip jose jaukiai įsikūrė laikraščio redakcija ir administracija. O Jaunimo centro senbuviai sakė: „Per šiuos kabinetų langus atsiveria nuostabus vaizdas. Pavasarį čia pražysta didžiulė magnolija“.
Lauksime pirmojo pavasario ir magnolijos žydėjimo. Ir tikimės, kad čia, Jaunimo centre, „Draugas“ dar ne vieną kartą grožėsis pavasarį besiskleidžiančiais magnolijos žiedais.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. sausio 15 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 5)