Skirtingi ir panašūs Lietuvos žemėlapiai

Knygų klubas Frida.

Vasaros pokalbiai prie kavos

Skaitytojų pamėgtas knygų klubas „Frida“ pradėjo naują iniciatyvą – pasaulio lietuvių rašytojų susitikimus Lietuvoje ir pokalbius apie tai, ką jiems, gyvenantiems ir kuriantiems svetur, reiškia Lietuva.

JOLANTA ONA VITKUTĖ.

Knygų klubas „Frida“ organizuoja šią vasarą pasaulio lietuvių rašytojų susitikimus Lietuvoje. Pirmasis įvyko birželio mėnesį Kaune. Užsimezgusia diskusija apie lietuviškas šaknis, braižomus širdyje Lietuvos žemėlapius, kultūrinius kontekstus – dalinamės su skaitytojais. Pokalbyje dalyvavo: Judita Grublienė (Jungtinė Karalystė) – poetė, etnologė, filologė, JK Poezijos pavasario renginių organizatorė, lietuviškos kultūros ir paveldo JK puoselėtoja. Naujausia poezijos knyga: „Šiokiadienių labirintai“ (Peterborough, 2025). Junda Vaitkė (tikr. vardas Egidija Vaitkienė, Airija) – rašytoja, anglų kalbos mokytoja ir dėstytoja. Šiuo metu su šeima gyvenanti Airijoje, rašytoja nemažą laiko dalį praleido Amerikoje. 2002 metais Čikagoje baigė psichologijos magistrantūros studijas. Naujausias romanas: „Jų dievai nesusitarė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025). Jutta Noak (tikroji pavardė Vaitkienė, Vokietija) – gydytoja, poetė ir prozininkė. Vokiškų šaknų turinti, gimusi, augusi ir pusę savo gyvenimo kūrusi Lietuvoje, jau ne vieną dešimtmetį gyvena Hamburge. Naujausia novelių knyga: „Violetinė suknelė“ („Kauko laiptai“, 2024). Dr. Sandra Petraškaitė-Pabst  (Vokietija) – poetė, germanistė, filosofijos mokslų daktarė, Vokietijos Lietuvių kultūros instituto (LKI) vadovė. „Kiaunės jaukinimas“ (,,Kauko laiptai“, 2022) – pirmoji poezijos rinktinė. Jolanta Vilkevičiūtė  (Lietuva) – detektyvų rašytoja. Baigusi teisės studijas Vilniaus universitete ilgai dirbo teisininke, ir jau daugiau nei du dešimtmečius dėsto teisę Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto studentams. Naujausia knyga: ,,Žmogžudystė pagal fengšui“ („Svajonių knygo“, 2022). – – –

Trumpa priešistorė: Pasaulio lietuvių rašytojus dar 2019 m. subūrė ir jau į tris suvažiavimus Vilniuje sukvietė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen (Šveicarija), kuriai Lietuvoje talkino prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, Jolanta Budriūnienė, dr. Žydronė Kolevinskienė ir Birutė Jonušaitė-Augustinienė.

Šiandien susitikome Kaune, tačiau kasdien kuriame tūkstančius kilometrų nutolę vieni nuo kitų. Koks fizinis ar emocinis „ritualas“ jums asmeniškai reiškia sugrįžimą į lietuvišką kultūrinį lauką?

Judita Grublienė: Aš net nesijaučiu išėjusi iš lietuviško kultūrinio lauko, nes ir mano darbas susijęs su lietuvių menininkų pristatymais. Peterborough esu kaip lietuvių kultūros ambasadorė, organizuoju miesto renginius, kviečiuosi Lietuvos menininkus, kiekvienais metais JK vyksta poezijos pavasario skaitymai, o šiemet  atšventėme jų dešimtmetį. Aš tuo gyvenu. Kita vertus, esu dviejų lituanistinių mokyklų mokytoja, tad nuolat domiuosi  lietuvių kalba ir literatūra, tomis žiniomis dalinuosi su mokiniais.

Kai grįžtu į Lietuvą,  pirmiausia noriu pasižiūrėti, kas ir kaip pasikeitė, jeigu tik yra galimybė, lankausi renginiuose, bendrauju su menininkais, su kuriais sieja glaudus ryšys. Visada aplankau Prienų kultūros centrą, su kurio darbuotojais artimai bendrauju. Jie organizuoja daugybę įdomių renginių. Ir tada pasijuntu, kad jau esu Lietuvoje.

Nors … Lietuvos esybę  pajuntu vos išlipus iš lėktuvo Kauno oro uoste, matau lietuviškus užrašus, girdžiu kaip aplink kalba lietuviškai, važiuoju autobusu, stebiu, kaip atrodo miestas – tai jau kultūrinis kontekstas. Nepamenu, kada lankiausi pačiame Kaune, gal tik studijų laikais. Ir šiandien atvažiavau iš Prienų į mūsų susitikimą. Tad ėjau Laisvės alėja ir fotografavau visas architektūros detales, nes jos man ypatingos. Man tai kultūriniai ženklai, einu ir jaučiu miesto, apsupto art deco  elegancija, dvasią.

Taip pat su vyru esam pasidarę giminės knygą. Kruopščiai abu rinkome informaciją internetu, per nuotolį – tai tarsi savęs ieškojimai. Prienuose, prie Nemuno pakrantės, prabėgo mano jaunystė. Tad susitikus su artimaisiais ir lankydama jaunystės vietas, pajuntu sugrįžus į savo tapatybės šaknis. Tarsi žolė išaugusi iš sėklų, išrauta, persodinta, ir vėl sugrįžus, stebiu kaip žydi ir auga sodas. Gal tai ne ritualai, bet – pavadinčiau – sugrįžimo potyriai.

Junda Vaitkė:  Man kitaip dėliojasi. Kalbant apie rašymo ritualus, mane labiausia domina ne vien tik lietuviškos temos. Mano antrasis romanas „Jų dievai nesusitarė“ yra universalus, jį planuoju birželio pabaigoje pristatyti ir  angliakalbiams. Knygoje nagrinėjama tema (kultūrinių skirtumų, emigracijos bei religinių pasaulėžiūrų konflikto tema pateikiama pasakojant afgano ir lietuvės meilės istoriją – J.O.V. past.) aktuali visai Europai, bet lietuviškumo joje yra mažai.

Grįžus į Lietuvą – žiūriu į šią šalį kaip į užsienio kraštą. Nors irgi, kaip Judita sako, vaikščiodama fotografuoju, archyvuoju, džiaugiuosi, puolu skaityti istorijas. Labai džiaugiuosi, kad turiu žingeidžią mamą, kuri man be galo visko daug pripasakoja. Bet aš nebesijaučiu šios visumos dalimi – 26-erius metus gyvenu svetur.

Lietuvą matau iš kito šono – ir žinau, kad daug kam tai nepatinka. Atsiprašau, bet Lietuva tebemirksta savo pačios sultyse, – knygose jau trisdešimt penkeri metai eskaluojama posovietinė trauma ir neišbrendama iš jos niekaip. Mano pačios abu seneliai politiniai kaliniai, mano mama gimusi Sibire. Aš visa tai suprantu ir žinau. Bet, manau, laikas imti mąstyti plačiau. Dabar tapo madingas ir mistinis mitologizmas, kuris irgi dažnai pritemptas, sufantazuotas. Ir kai tu parašai universalų romaną, kurį galėtų skaityti ir vokietis, ir prancūzas, jie pradeda ant tavęs pykti, kad praradau identitetą. Aš negaliu kitaip galvoti, aš gyvenu kitame krašte, ir mano žvilgsnis į Lietuvą yra kitoks. Ir aš tiesiog nebegaliu kitaip rašyti.

Dar noriu paminėti, jog mane traukia ir giminės žemėlapis. Praeitą kartą grįžusi į Lietuvą, važiavau į Ukmergės pusę, savo amžinatilsį senelio, kuris mirė 45 metų būdamas, vietas. Vaikščiojau po Juodvisinę – šalia Smetonos tėviškės – aplankiau senelio mokyklą, net vienoj nuotraukoj atpažinau savo senelio veidą. Esam numačiusios su mama važiuoti į  Pagramantį, iš ten yra kilę mano proproseneliai, ten mano močiutė leisdavo vasaras dvarelyje pas savo senelius. Dar turiu iš tėvo pusės vieną tetą (tėvas mirė prieš tris metus) – tai labai noriu visko išklausinėt, surašyt, sužymėt. Šias istorijas rašau savo dukterims – jos žingeidžios – pravers. Tokia mano Lietuva.

O Airijoje man Lietuvą primena du labai mano širdžiai brangūs lietuviški suvenyrai. Mažutis rūpintojėlis, kurį man mama padovanojo per vestuves, nors mes nesame labai tikintys žmonės. Jį išdrožė liaudies meistras Adolfas Teresius. Šis rūpintojėlis yra tarsi mūsų namų dievulis.  Kitas brangus suvenyras, kurį taip pat padovanojo mama – garsaus Lietuvos medžio skulptoriaus Sauliaus Lampicko drožtas žaismingas paukštelis – galintis mane nuskraidinti mintimis, kur tik noriu. Jie abu mano namuose padėti pačioje matomiausioje vietoje.

Jutta Noak: Atsakant į šį klausimą, man svarbiausia – emocinis patyrimas. Visada, organizuodama renginius, įrašydavau žymaus semiotiko Algirdo Juliaus Greimo mintį, jog ,,kultūra yra viena, tinkanti visoms šalims – žmogaus kultūra.“ Dabar ėmiau su šia mintim konfliktuoti, nes ji labiau kalba apie bendrą žmogišką kultūros pagrindą. O atvykęs su individualiu  kultūriniu patyrimu kartais lieki nesuprastas. Tad save labiau atpažįstu grįžusi į Lietuvą, nes esu pažįstamoj nuo vaikystės terpėj, kalboje, tam tikrose vietose ir t.t  O būdama Vokietijoje kartais pasimetu, nors mano šaknys yra vokiškos, bet visgi gimiau Kaune ir čia daug laiko gyvenau. Parapsichologė, istorikė ir eseistė Susan Blackmore kalba apie tai, kad mes, žmonės, iš aukštybių (vertikalu) gauname visą genetinę informaciją – bet aplinkos (horizantalu) poveikis – irgi labai stiprus. Jei esi silpnesnis žmogus, gyvendamas svetimoj šaly, labai lengvai perimi horizontalią ir pamiršti vertikalią, t.y. genetiškai gautą informaciją. Tad nelabai sutikčiau su Junda Vaitke. Nors aš gyvenau dviejų kultūrų aplinkoje, būdama maža namuose kalbėjau vokiškai ir lietuviškai, bet tai, ką gavau iš Lietuvos, yra taip stipru, kad kartais, kaip minėjau, net pasimetu Vokietijoje. Juk daugelio rašytojų, su kuriais užaugau, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės ar Jurgio Kunčino su jo „Kilnojamosiomis Röntgeno stotimis“, išverstų į vokiečių kalbą romanai žinomi tik labai nedideliam ratui. Tad vėl pasikartosiu, kad mes esame kalboje, joje atpažįstame savo vidų. Nors kartais atsiremiame ir į kitą kalbą, atradę joje kitą skambesį.  Pavyzdžiui, žodis šnabždesys – lietuviškas skambesys lyg ir neatitinka žodžio esmės, o vokiškas das Flüstern – skamba švelniai. Esu ir eilėraščių parašiusi apie šį tarpinį būsenos tašką – imanentines erdves, be kurių nebegali gyventi. Atsiremiu į abi kalbas. Bet dažnai lietuvių kalba yra stipresnė.

Aš išvažiavau, kai man buvo per penkiasdešimt. Tai mano pati didžiausia gyvenimo avantiūra. Atsitiktinumas? O, ne… Atsitiktinumas, tapęs neišvengiama būtinybe. Dėl to, manau, abi erdvės man yra reikalingos. Ir sąmoningai „Poezijos pavasario“ skaitymams  rinkausi Tauragę, ten mano protėvių pėdsakai. Ir atsidūrusi Lauksargiuose evengelikų liuteronų bažnyčioje, skaitydama eiles, graudinausi, lyg jausdama savo protėvių dvasią.

Junda Vaitkė: Aš to absoliučiai neneigiu. Visgi, kad save atpažintum, reikia  ir brandumo, ir laiko. Būdama jauna, klausiau istorijų ir jos nenusėdo dūšioj, o dabar pati ieškau, pati klausinėju.

Jutta Noak: Ir visa laimė, kad tu dar turi kieno paklausti. Kai mano senelė, mama pasakodavo – aš negirdėdavau, nedomino manęs. Aš pati nežinojau, kai vaikas buvau, ar aš vokietė, ar lietuvė. Sąmoningai pasirinkau Jutta Noak pseudonimą. Išdrįsau suteikti gyvastį mano prosenelių pavardei, kuri  sovietiniu laiku buvo net tris kartus keista. Tai pati didžiausia palaima, matant, girdint ją. Pasikartosiu, save atpažįstu Lietuvoje.

Sandra Petraškaitė-Pabst: Visada apie tai galvodavau. Grįžtu į Lietuvą gana dažnai, beveik ritmiškai, bet kiekvieną kartą tai yra tarsi išlipimas iš vieno pasaulio į kitą. Lietuvoje jaučiu prisilietimą prie savo šaknų. Vokietijoje tarsi mažiau ar daugiau savo šaknis pamirštu, o čia jas tiesiog čiupinėju, iš jų syvų geriu. Mama pasakoja istorijas apie senelius ar prosenelius, ir aš suvokiu sau svarbius dalykus, ir net savo vaikų problemas, kurios iš kartos į kartą keliauja. Galvoju, tarsi kažkada nutolau nuo savo šaknų, o dabar viskas pulsuoja iki paskutinės tos šaknies viršūnėlės. Šiemet per „Poezijos pavasarį“ klausiausi diskusijos apie kartų skirtumus  ir prisiminiau A. Maceinos pamąstymus apie istoriją, kad žmogus yra pasaulio istorijos dalis. Tačiau jei sąmoningai atsiriboji, tarsi „išimi“ save iš istorijos proceso, prarandi savo asmeninę prasmę, tampi lyg klajokliu „tuščio laiko matmenyje“.

Aš jaučiu, kad Lietuvoje tarsi atgyju, domiuosi gyvenimu, mano energija aktyvuojasi. Netgi pokalbiuose apie fizinę ir dvasinę sveikatą labiau atsiveriu, pasakau, kur man išties skauda. Esu laiminga, kad apie tai galiu mąstyti. Žmonės, kurie čia gyvena, visada yra prie savo šaknų, jie apie tai nesusimąsto, o mes, išbėgusieji, negalime išjausti tos pilnatvės. Tačiau tą pilnatvę pajuntu kiekvieną kart sugrįžus. Čia mano namai, jie neišsemiami. Apie tai įdomu paskaityti ir žymaus istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus knygoje „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“ (,,Versus Aureus“, 2013). Išvykęs svetur lietuvis įleidžia šaknis, kitaip – neišgyvensi. Juk visa mūsų išvykusi inteligentija sukūrė puikios poezijos, paliko neįkainojamų dokumentų… Grįžti į Lietuvą yra tokia dovana, tokia palaima, ir tokia malonė. O susitikdami vieni su kitais dalinamės stiprybe.

Jolanta Vilkevičiūtė: Visos esame lietuvės, nesvarbu, kur gyvename. Skirtumo tarp mūsų nejaučiu, bet jums yra sunkiau. Pasakysiu kodėl. Yra toks pasakymas: „Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų“. Jūs atvažiuojat į Lietuvą, čia yra jūsų šaknys, bet širdis padalinta pusiau. Aš šimtą procentų esu čia, ir man atrodo, kad esu geresnėj pozicijoj. Galbūt kartais man norisi pabėgti, bet išvažiuoju atostogauti – ir pasiilgstu Lietuvos. Galite juoktis, bet aš imu ilgėtis namų, noriu pagulėti savo lovoj, pavaikščioti po savo kambarį, paglostyti savo katinukus. Mes kiekvienas turime savo namus, savo kampą, sau artimus žmones. Keturiasdešimt metų gyvenau Kaune, daugiaaukščiame name, su daugeliu kaimynų susitikus apsikeisdavom tik „labas“ ir „sudie“. Prieš devynerius metus persikrausčiau į Vilijampolę, kur prabėgo ankstyva vaikystė, ir vėl pasijutau kaip namuose. Visi vieni kitus puikiai pažįstam  – ar susirgsi, ar katinukus reikės pasaugoti – tereikia tarstelti – ir sulauksi pagalbos. Tie namai įkvepia rašyti. O kiek istorijų ten suslėpta! Juk kuo senesnis namas, kuo vyresni gyventojai – tuo daugiau prisiminimų. Be to, čia manęs neapleidžia pasitikėjimo ir saugumo jausmas. O tai, ko gero, ir yra svarbiausia.

Dėkoju jums už pokalbį.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. birželio 27 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 52)