Stiprybė išlikti lietuviu

Rasą Sagę ir Vilmą Kavą kalbino Renata Šerelytė.

Birželio 3–6 dienomis Vilniuje vyko tre­čiasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažia­vimas. Jo metu vykusius renginius, susitikimus, pokalbių ir vakarų akimirkas dalykiškai užfiksavo ir mūsų, Lietuvos, ir užsienio lietuvių žiniasklaida. Kadangi „Kultūra“, būdama savaitinis „Draugo“ priedas, šviežiau­sių naujienų operatyviai pranešti negali, griebiamės refleksijos ir impresijos. Kitaip tariant, imamės kalbėti ne tiek apie įvykį, kiek apie tai, ką jis reiškia po pasaulį išsibars­čiusiems lietuviškai rašantiems autoriams, kas yra literatūra, kokia jos prasmė ir misija. Taigi ryžausi pakalbinti suvažiavimo metu sutiktas dvi mielas rašytojas – Vilmą Kavą ir Rasą Sagę  – impresionistiškai ir gal net kiek provokuojančiai.

Šis suvažiavimas veikiausiai Jums ne pirmas. Galėčiau nuobodžiai ir ilgai klausinėti, kuo skyrėsi nuo pirmųjų, kas paliko didžiausią įspūdį ir taip toliau, ir taip toliau. Bet… kas Jums yra rašymas? Literatūra? Ar galėtumėte be jos apsieiti? Juk aplinkui tiek daug visokių įdomių veiklų.

Rasa Sagė: Miela Renata, ačiū už tokį ir paprastą, ir gilų klausimą. Nesakau, kad šio klausimo nekėliau sau anksčiau, bet juk mes keičiamės, keičiasi ir atsakymai į tuos pačius klausimus. Tikrai, rašymas mūsų suvažiavime, kuriame aš antrąjį kartą, ir yra tie klijai, kurie mus, dalyvius, sujungė, tačiau aš vis tiek nustebau, kai mes, keletas rašytojų, neformalaus pasisėdėjimo kavinėje renginių programai pasibaigus metu, labai atvirai ir betarpiškai aptarėme, kas mums yra kūryba, įkvėpimas. Koks skirtingas požiūris išryškėjo į rašymą! Vienai tai sunkus, kartais net kru­vinas darbas, kitai „tiesiog ateina“, trečiai tai – savo sukauptos patirties perdavimas, ketvirtai vaizdo (pirma nupiešia, paskui užrašo) užrašymas, penktai dalykų sau pačiai išaiškinimas. Todėl dar įdomiau buvo paklausti šio klausimo savęs. Man tai gal labiau tvarkos iš chaoso kūrimas. Be to, rašymas – vienintelė meninė veikla, kuri man sekasi. Nemoku nei dainuoti, nei groti, nei piešti, net skaniai valgyti daryti, todėl pajusti kūrybinį malonumą galiu tik rašydama. Visada traukė žodis  kaip konstruktas; raidžių kratinys, chaosas, turintis prasmę. Domino iš chaoso gimstanti tvarka, vykstanti metamorfozė, transformacija. Dabar mokausi olandų kalbos, mokausi versti iš vienos į kalbos į kitą, tai irgi bandymas nulaužti vieną kodą ir perkelti į kitą, kas ir yra kūryba. Apsieiti gal ir galėčiau, bet nenoriu. Nes kai įkrentu į tą tėkmę, apima toks jausmas (su tuo su­ti­ko visos rašytojos), kokio atitikmenį sunku būti rasti šiame gyvenime. Kai jau tai patiri, sunku rasti ką nors geriau.

Vilma Kava: Facebook akivaizdžiai pa­rodė, kaip svarbu žmonijai ir rašyti, ir skaityti. Trys milijardai žmonių iš aštuonių, gyvenančių Žemėje, yra Facebook aktyvūs vartotojai. Esu tikra, ne visi jie yra skaitę bent vieną knygą.

Literatūra man yra vienas iš būdų dalintis žmonijos patirtimi. Todėl, man regis, yra labai svarbu priprasti skaityti knygas ankstyvo amžiaus, kai asmenybė formuojasi.

Mokyklų vadovėliai suteiks tam tikrų sričių informaciją. Literatūra sugeba tą informaciją sujungti,  padaryti veiklia dalimi tavęs.

Sakykime, pagal suomių autoriaus Mika Waltari  romaną „Sinuhė egiptietis“ gali pasitikrinti, kaip gerai žinai senovės istoriją ir tą suvokimą praplėsti. Isabel Allende „Afroditė: istorijos, receptai ir kiti afrodiziakai“ išmokys maisto vartojimo kultūros. Šypsodamasi prie šių autorių pridėsiu, kad mano romanas „Tiesiog atsitiko“ padės emociškai sutvirtėti ir apsispręsti, kad nė viena moteris neturi gėdintis savo gyvenimo, kad nesi niekuo kal­ta ar nors kiek prasta tiesiog gyvendama.

Ar rašyti visada smagu? Miela? Ar ra­šy­mas Jūsų neapsėda kaip savotiškas pamišimas, paranoja, skausmingas būvis, nuo kurio norisi kuo greičiau išsilaisvinti?.. Ar neapninka nusivylimas, jausmas, kad vejiesi nepasiekiamą tobulybę?..

Rasa Sagė: Ne, manęs jokios beprotybės neapima, bet vis dėl to jaučiu kančią, susijusią su kūryba. Toks keistas būvis, sa­vo noru pasirinkta kančia.

Pats rašymas man visada buvo ir yra mielas ir smagus užsiėmimas. Rašymas kaip pats man yra jokių pastangų nekainuojantis veiksmas. Dar malonesnis yra sa­vo pačios teksto skaitymas, redagavimas, tobulinimas, mąstymas, pildymas, trynimas, naujų idėjų gaudymas. O dar malones­nis yra teksto užbaigimas, kai pajunti, kad tirpalas jau sotus ir dėl jo man nebegėda. Tada aš dar didžiuojuosi savimi, didžiuojuosi savo kūryba. Bet tada…dievulėliau, kokia prasideda kančia. Viskas pasikeičia 180 laipsnių kampu. Labai sudėtingas yra leidybos, jos finansavimo procesas. O paskui dar reikia reklamuoti… košmaras. Bijau, kad knyga per daug patiks. Nesinori, kad visai „paskęstų“. Kažkodėl man gėda dėl to, kas išėjo. Jaučiuosi kaip vienos kny­gos pavadinimas „bijau būti matomas“. Žodžiu, visa puokštė nemalonumų. Nors imk ir rašyk į stalčių. Bet ar tada nedings rašymo prasmė, nežinau. Gal reikia paban­dyti.

Vilma Kava: Man gyvenimas yra nepaprastai įdomus, dėl to rašymą dažnai nu­stumiu. Jeigu sakoma, kad ateiname į šį pasaulį surinkti patirties, tai būtent tą atlieku tikrai su įkvėpimu, daug keliauju, dalyvauju, tyrinėju, pažindinuosi.

Dabar jau suprantu, rašau tada, kai negaliu dar ir dar kartą nustumti to vidinio spaudimo, rašymo keliu besiveržiančio dalintis. Tas vibruojantis kamuolys krūtinėje kitu būdu nepasitraukia, tik išrašius.

Kaip prekyboje yra dvi pusės, perkanti ir parduodanti, taip literatūroje yra jos irgi dvi, skaitantis ir rašantis. Esu tikra, visada atsiras tas skaitantis, kuris lauks mano rašymo.

O net ir genijai patinka ne visiems, niurnančių yra tam tikras procentas bet kuriuo klausimu. Kūrybinė sėkmė, ta tobulybė, priklauso nuo daugelio kriterijų, sakykime, viešinimo, dalinimosi, mados, pažinčių, protekcijų.

Aš esu atsakinga tik už tai, ką aš parašiau. Negaliu kontroliuoti, kaip tekstą supras kiti. Negaliu įtakoti, kiek viešosios sėkmės jam bus skirta.

Bet tai manęs visiškai nejaudina, kai turiu išrašyti tą vibruojantį kamuolį, gulintį ant krūtinės.

Ar jums labiau patinka kurti realius, ar distopinius pasaulius?.. (Rasa, žinau, kad esate išbandžiusi pastarąjį žanrą – parašėte romaną „Burbulas“, kiek primenantį garsiąją A. Huxley distopiją „Puikus naujas pasaulis“)?.. Ar jums neatrodo, kad distopinių pasaulių kūrime slypi pavojus prarasti realybę? O gal distopijų mada jau praei­na?..

Rasa Sagė: Nesu fantastė, savo romaną „Burbulas“ kaip fantastinį parašiau tik dėl to, kad mano idėjai labiausiai tiko šis žanras. Man visai patiko kurti ateities pasaulį. Tačiau, kai manęs gana dažnai paklausia, ar juo tikiu, atsakau, kad ne. Pati susprogdinu savo išpūstą balioną; rašau, kad taip bus, o pati tuo netikiu. Bet kaip galiu tikėti, niekas negali žinoti, kas bus ateityje, mes niekaip negalime jos net įsivaizduoti. Nors pažaisti malonu ir labai įdomu.

Bet dar labiau man patiko rašyti istorinį romaną „Ugnis jos kauluose“, kai remdamasi tikrais įvykiais leidau sau žaisti su tekstu. Istorinis romanas turi la­bai daug galimybių rasti paslėptus lobius, labai daug „eureka!“ efektų, jei tik iki imi do­mėtis viena ar kita sritimi. Fantastinis vienaip ar kitaip lieka mano pačios fantazi­jos rėmuose. Vadinasi, man labiau patin­ka kurti pagal jau turimą medžiagą, ieš­ko­ti paslėptų, kitų žmonių sukurtų ir išgy­ventų lobių, o ne ją kurti pačiai nuo nulio.

Vilma Kava: Mano knygų herojai yra tokie realūs, kad jų gyvenimai nuolat priskiriami man ar mano draugui, nors knygų veikėjai dažnai net neturi vardų.

Man rūpi papasakoti istorijas ir atskleisti išgyvenimus, apie kuriuos žmonės paprastai nekalba ar gėdijasi. Įvardijus slapčiausius stresus, tas dar nuo vaikystės įgytas dėl visko kaltės jausmas pasitraukia.

Tokia apvalomoji literatūros funkcija man labai svarbi, kai jautiesi daugiau užaugęs, pasitikintis, labiau mylintis save, šviečiantis. 

Esate moterys – rašytojos. Būtų banalu sakyti, kad jus varžo buitis, šeimos rūpes­čiai, karjeros dalykai ir t. t., nes taip, ko gero, buvo visada, nebuvo lengva suderinti buitį (darbą) ir rašymą, kūrybinę veiklą. Nelabai ir norėčiau akcentuoti tai – man kur kas įdomiau būtų sužinoti, kas būtent jums kaip moterims – rašytojoms atrodo esminga kūryboje? Kas yra kitaip nei vyrų rašytojų kūriniuose?

Rasa Sagė: Kas kitaip? Ogi moterims kūryba turi daug daugiau prasmių ir formų, nei vyrams. Moterys kuria gyvendamos, gimdydamos, gamindamos, puošdamos ir puošdamosis, augindamos, rūpindamosis, kalbėdamos, netgi valydamos. Gal nuskambės keistai, bet buitis man visiškai netrukdo. Nors turiu šeimą, du vaikus, darbą, man lieka tiesiog susidėlioti prioritetus dėl savo laisvo laiko ir arba kurti, arba daryti kažką kita. Laisvalaikiu dabar darau tai, kas man malonu – rašau. Rašau (kai noriu) ir darbe, ir rytais, ir sa­vait­galiais. Jei nori, randi laiko, tai tik prioritetų klausimas. Parašiau penkias knygas, santuokoje gyvenu dešimt metų, auginu du vaikus, bet nesusidūriau su šia problema. Iš kitų rašytojų girdėjau tą patį – jei nori, gali rašyti net maišydama sriubą. Moterys viską gali, jei tik nori, jokių problemų.

Vilma Kava: Kai islandas Hallgrimur Helgarson savo romane „1000 laipsnių moteris“ pirmuoju asmeniu stulbinančiai įtikinamai papasakojo neeilinės moters istoriją, patikėjau, kad aš galiu papasakoti pirmuoju asmeniu vyro istoriją, taip gimsta ir kada nors bus baigtas mano trečiasis roma­nas.

Kažkada knygas rašė tik vyrai ar beveik tik vyrai, kaip kad japonų Kabuki teatre ir iki šiol vaidina tik vyrai, net ir moterų roles. Dabar knygų mugėse matome kitą statistiką, dominuojanti autorių moterų dauguma.

Kuo lytis skiria literatūros kūrinius, neįvardinčiau, nes nežinau. Kai skaitau, dažnai net nesusivokiu, parašė vyras ar moteris, net ir žinodama autoriaus pavardę.

Gal sugalvočiau pasakyti, kad moterys kūrėjos daugiau sugeba kalbėti apie jausmus. Bet nežinau, ar būčiau teisi taip sakydama.

Tačiau visgi – kai pasauly taip neramu, kai visai šalia Lietuvos vyksta karas ir mes, čia gyvenantys, labai tą juntame ir išgyvename – kyla labai daug egzistencinių klausimų. Vienas  iš jų – ar yra prasmė ra­šyti, kai aplink tiek skaus­mo? Ar rašymas yra misija, ar tik malonus užsiėmi­mas? O gal Jums, kaip toliau (ir saugiau) gyvenančioms, nekyla tokie klausimai?

Rasa Sagė: Visiškai kyla. Kai leidau savo paskutinįjį romaną, ne kartą jaučiausi kaip „meilė maro metu“. Kai vyksta karas, kam dar reikia tų knygų? Su paskutiniu romanu mane vedė ir į priekį stūmė tik misija – žūtbūt norėjau, kad jis išvystų pa­saulį, nes jame kalbama būtent apie stiprybę visada išlikti lietuviu. O iš tiesų knygų reikia vis mažiau ir mažiau, reikia su tuo susitaikyti. Jei anksčiau norėdavosi, kad knygą pirktų, dabar jau esu dėkinga, jei žmogus skiria savo brangaus laiko ir ją perskaito. Kūryba tampa svarbi tik ją kuriantiems. Renginiuose daugiau dalyvių, nei žiūrovų. Tokia realybė.

Vilma Kava: Kai matau, į kokį gylį mes įtraukiami ukrainiečių poetų ar rašytojų kūriniuose, suvokiu, kad ką mes žinome apie karą, yra tik antraštės. Tas svarbiausias suvokimas ateina būtent per kūrybą, ar literatūrą, ar tapybą, ar vaidybą.

Angelina Jolie režisuotas vaidybinis filmas In the Land of Bloodand Honey (2011) man papasakojo apie 1992 m. Jugoslavijos pilietinį karą neužmirštamai konkrečiau, negu spauda.

Man rašymas yra misija, aš turiu papa­sakoti ne savo ego, o pasidalinti tuo, kas kitą sutvirtins ar pakels, įkvėps.

Tikiu meno gydomąja galia net labai tiesiogiai. Girdėjau istoriją, kai moteris sirgdama žiūrėjo tik linksmus filmus, ir liga pasitraukė.

Kūryba ne veltui įvardijama kaip įkvėpimas. Tai nėra ką sugalvoji tu, o būtent tai, kas ateina per tave, o tu, kaip autorius, esi įrankis, per kurį perduodama ta įkvėpta jėga kitiems.

Norėčiau, kad  jūs pora sakinių (arba žodžių) – tarsi džiazo improvizacijoje, laisvai, ekspresionistiškai – iš­reikš­tumėte sa­vo įspūdžius, kuriuos patyrėte šios viešna­gės metu. Bet tik jei norite – tai jokiu būdu neprivaloma!   

Rasa Sagė: Labai svarbus ir reikalingas renginys. Iš Lietuvos į Lietuvą, kaip pa­sakė viena iš dalyvių. Juk mes ir esame ta pati Lietuva, jos vaikai, tik neapriboti tėvynės teritorija, gyvenantys ne du ar tris, bet šešis šimtus ar šešis tūkstančius kilometrų nuo Vilniaus. Puiki, intensyvi suvažiavimo programa, labai šaunūs vedėjai ir organizatoriai, nors visgi šiek tiek nepasiruošę susipažinti su mūsų, išei­vijos, aktualijomis. Tikslūs, aštrūs ir atviri klausimai, komentarai, pastebėjimai, pasiūlymai. Visi savi. Ryškus finansų trūkumas, kaip pasakė renginio idėjos autorė, organizatorė bei mecenatė nuostabioji Jūratė Caspersen, „padarėme iš nieko“. Žinoma, ne iš nieko, nes buvo puiki ne tik pirmosios lietuvių dailės parodos ekspozicija („Kas gi tai yra Lietuva? Tai kraštas ramybės, jaukumo, be prašmatnių prajovų, akis veriančių regyklų. O kas gi tai jos vaikai? Ne areliai, ne liūtai – tai švarūs sliekai, ra­miai landžiojantys po žemę, nerangūs, tiesa, bet ir ne skriaudikai“, Juozas Tumas Vaižgantas, 1907 m.), profesoriaus paskaita apie mėnraščio „Aušra“ perleidimą, poeto ir rašytojo paskaita apie rašymą ir skaitymą, įdomi paskaita apie Kūrybiškiausios metų knygos rinkimus ir pranešimas apie Metų kny­gos rinkimus, daug maisto, kavos, saldumynų, taip pat šaunios dovanos: knygos, užrašinės, rašiklis ir unikalūs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiami mažo tiražo marškinėliai su žymių literatų veidais (aš gavau J. Basanavičių su „Aušra“). Pasigedau daugiau išeivijoje gyvenančių rašytojų, ypač žymesnių vardų, todėl norisi, kad suvažiavimas tęstųsi, stiprėtų, turėtų išliekamąją vertę ir prasmę ne tik mums, bet sukeltų vis daugiau susidomėjimo bei bendradarbiavimo tarp mokyklų, bibliotekų, savivaldybių, įvairių bendruomenių ir rašytojų visame pasaulyje. Bet iš esmės – puikus, vertas atskristi iš įvairių pasaulio kampelių renginys. Linkiu, kad jis virstų ne tik renginiu, bet ir reiškiniu. Tikiu, kad taip ir bus.

Vilma Kava: Pasaulio lietuvių rašytojų suvažia­vi­mas yra unikalus fenomenas, į kurį nori vėl, vos tik renginys baigiasi. Mes sutinkame tokius, kaip mes patys, kur nors pasaulyje savo vienatvėje lietuviš­kai rašančius žmones. Mus susieja kažkoks neįvardintas bendrumas, stebim vienas kito pasiekimus ir drąsi­name vienas kitą. Organizatoriai surenka puikią programą, kartais daugiau parodų ir kultūros, kartais daugiau pažinčių su Lietuvos kūrybos žmonėmis ar institucijų atstovais.

Vilnius gražus, kada beatvažiuotum.
Lietuva graži, kada beatvyktum.
Artimiesiems laiko visada per mažai.
Išvažiuojant galvoji sugrįžti vėl.

Man buvo labai smagu jus abi sutikti, matyti, pasikalbėti, justi  šilto kolegiškumo jausmą. Norėčiau jums abiems palinkėti  rašymo  prasmingumo ir  džiaugsmo! Puikių naujų kūrinių, susitikimų su skaitytojais ir  kūrybinės pilnatvės!

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2025-ųjų m. Birželio 14 d. numeryje, nr. 24 (48))