DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Algis Vaškevičius.
Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje iki šių metų balandžio 26 d. veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) surengta paroda „Lazaris Kaganas: šaržai ir karikatūros“. Iš užmaršties prikeliama dar viena asmenybė, apie kurios gyvenimą yra žinoma nedaug. Jis susijęs su Palanga – būtent šiame kurorte 1932 metais buvo surengta pirmoji šio autoriaus kurtų šaržų paroda.
Lietuvoje geriau žinomas kitas šaržų kūrėjas Juozas Olinardas Penčyla (1908– 1979), kuris buvo vienas žymiausių Lietuvos šaržistų ir karikatūristų prieš Antrąjį pasaulinį karą. Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją baigęs būsimasis dailininkas spaudoje bendradarbiavo nuo 1930 m., daugiausia darbų paskelbė leidiniuose „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Geležinkelininkas“, „Suvalkietis“, „Sekmadienis“, „Kuntaplis“, „Vapsva“ ir kt. Ypač mėgo piešti šaržus Kauno Konrado kavinėje, kurioje rinkdavosi kūrybinė inteligentija. Karo metais jis pasitraukė į Vokietiją. 1948 m. išvyko į Kolumbiją, iki mirties gyveno Bogotoje.
L. Kaganas (1910–1941) gimė Sedoje (Mažeikių r.). Jo tėvas buvo farmacininkas, šeima gyveno gana pasiturinčiai. Turėjo vyresnį brolį Ovsėjų, kuris tapo pianistu. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Kaganų šeima persikėlė gyventi į Kauną. 1928– 1933 m. Lazaris lankė Kauno meno mokyklą, puikiai mokėjo lietuvių kalbą. 1932 m. jis jau dalyvavo šaržų ir karikatūrų parodose, greitai tapo populiariu dailininku, puikiai atkuriančiu žmonių charakterį.
Tuo metu jis buvo bene žymiausias tarp šalies karikartūristų ir šaržuotojų. L. Kagano kūrinius spausdindavo daugelis Lietuvoje lietuvių, rusų ir jidiš kalbomis leidžiamų laikraščių, karikatūras ir šaržus užsakydavo, pirkdavo privatūs asmenys. 1932–1933 m. Lietuvos miestuose vyko L. Kagano parodų turas. Lazaris mėgo Palangą.
1938 m. L. Kaganas gyveno Stokholme, dar po metų jau buvo įsikūręs Danijos sostinėje Kopenhagoje. Šiame mieste buvo išleistas jo reprezentacinis ir labai populiarus šaržų albumas „100 Skandinaver: tegnet af L. Kaganas“ („100 skandinavų: L. Kagano atvaizdai“). Tais pačiais metais jis pakartotinai buvo išleistas Kopenhagoje, Osle ir Stokholme. Konkreti L. Kagano mirties data ir vieta nėra žinoma.
Lietuvos nacionalinis muziejus skelbia, kad iš šimtų dailininko sukurtų šaržų ir karikatūrų išliko tik nedidelė jų dalis. Paskutiniai L. Kagano sukurti darbai buvo paskelbti 1941 m. latviškos spaudos puslapiuose. Parodos anonse muziejus rašo: „1932 metų liepos 28 dieną Palangos vidurinės mokyklos salėje su pirma asmenine paroda debiutavo jaunas, vos dvidešimt dvejų metų, dailininkas karikatūristas Lazaris Kaganas. Dideliame parodos lankytojų būryje išsiskyrė, ko gero, didžiausia tarpukario Lietuvos žvaigždė – operos solistas Kipras Petrauskas.
Jis nebuvo eilinis dalyvis, bet oficialus parodos atidarymo vedėjas. Prie parodos organizavimo daug prisidėjo žurnalistas Antanas Steponaitis, dirbęs žurnalo „Lietuvos pliažas“ redakcijoje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo ir padėjo Kaganui iškilti ir pradėti sėkmingą karjerą. L. Kaganas dideliame būryje tarpukario Lietuvos karikatūristų ir šaržistų išsiskiria versliu požiūriu į kūrybą ir dideliu ambicingumu. Jis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, kuris tikslingai siekė išgarsėti užsienyje.
Publika jį mėgo, o kritikai vertino prieštaringai. Jis nedalyvaudavo bendrose parodose ir dirbo vienas. Kurdamas šaržus Kaganas turėjo galimybę susipažinti su daugeliu tarpukario Lietuvos žinomų ir įtakingų žmonių, o pasirinktas nekandus šaržavimo stilius padėjo išlaikyti gerus santykius ir išvengti galimų konfliktų“.
Pastebima, kad spaudoje jo kurtos karikatūros taip pat stokojo aštrumo, retai buvo analizuojami pasaulio įvykiai, dažniausiai koncentruojamasi į Lietuvos, o ypač Kauno, realijas. Viena iš mėgstamiausių sričių, prie kurios Kaganas vis sugrįždavo, buvo sportas ir sportininkai. Didžiausiu ir išsamiausiu šaltiniu rekonstruojant dailininko gyvenimą ir kūrybą tapo Lietuvos, ir ne tik, periodinė spauda iš laikotarpio tarp dviejų pasaulinių karų.
Nors L. Kaganas dažnai buvo kritikuojamas už „per švelnų“ šaržavimo stilių, publika žavėjosi jo darbais ir gausiai rinkosi į menininko parodas. Jis išsiskyrė gebėjimu derinti ironiją ir eleganciją – net politikų ar garsenybių portretuose išlaikydavo pagarbų toną. Iš pradžių L. Kagano kūryba buvo spausdinama bulvarinėje spaudoje, tačiau netrukus ji pateko į didžiausius to meto laikraščius ir žurnalus.
1931 m. Kaganas laimėjo Latvijos olimpinio komiteto šaržų konkursą, o tai atvėrė duris į tarptautinį pripažinimą – jo karikatūros buvo publikuojamos Latvijos, Estijos, Švedijos, Danijos spaudoje. Švedijoje Kaganas surengė parodą Karališkojoje operoje Stokholme. Antrasis pasaulinis karas nutraukė L. Kagano kūrybinį kelią. Paskutinė jo karikatūra buvo išspausdinta latviškoje periodinėje spaudoje 1941 m. Po jos menininko pėdsakai nebeaptinkami.
Beveik po šimtmečio L. Kagano darbai sugrįžo į miestą, kuriame prasidėjo jo meninis kelias. Šįkart tai – pirmoji paroda, skirta ne tik menininko kūrybai, bet ir jo gyvenimui. Originaliai ir inovatyviai pateiktoje parodoje lankytojai gali apžiūrėti L. Kagano kūrinius, surinktus iš Lietuvos atminties institucijų ir privačių kolekcijų – nuo pirmųjų sporto tematikos karikatūrų iki subtilių kultūros veikėjų šaržų.
„Tikiuosi, kad paroda suteiks lankytojams džiaugsmo ir juoko, bet tuo pačiu padės įvertinti, kokia nepakeičiamai svarbi yra kūrybinės raiškos laisvė. Laisvė kritikuoti ir šaržuoti, kai tai pagrįsta. Ypač tokiu metu, kai visuomenė protestuoja, nes mato, kad ši laisvė gali būti prarasta, jei nėra saugoma“, – teigė LNM Jono Šliūpo muziejaus direktorė Nijolė Laužikienė.
Parodą lydi ir įvairūs renginiai. Jos atidarymo metu karikatūristas, šaržų kūrėjas, iliustruotojas ir animatorius Ramūnas Vaitkus kūrė renginio dalyvių šaržus, kuriuos buvo galima pasilikti atminimui. Taip buvo atiduota duoklė L. Kaganui, mėgusiam kurti savo parodų lankytojų šaržus. Muziejuje istorikė, LKTI menotyros dokto- rantė Jovita Jankauskienė lankytojams pristatė karikatūros žanro atsiradimo istoriją ir kvietė į diskusiją „Karikatūra – menas ar žanras?“. Parodos lydimuosius renginius praturtino ekskursijos su parodos kuratore dr. Evelina Bukauskaite.
Mažieji muziejaus lankytojai, šeimos ir moksleiviai kviečiami į edukacinius užsiėmimus ir kūrybines dirbtuves, kurių metu juoko atmosferoje lavinamos kūrybiškumo, empatijos ir kritinio mąstymo kompetencijos. Edukacijoje „Veidai, kurie kalba“ analizuojami šaržo meno ypatumai, L. Kagano šaržai, parodos stotelėse atliekamos kūrybinės užduotys – sukurti savo ir draugų šaržus. Kūrybinėse dirbtuvėse „Lipnūs portretai“ šeimos kviečiamos linksmai stilizuoti ir šaržuoti savo bei Jono Šliūpo šeimos portretus.
Pirmoje šio autoriaus gyvenimui ir kūrybai skirtoje parodoje rodomi iš įvairių Lietuvos atminties institucijų ir privačių asmenų surinkti Lazario Kagano šaržai ir karikatūros. Eksponatus parodai skolino Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Kauno regioninis valstybės archyvas, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino bei dar keli šalies muziejai.
Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2026-ųjų m. Sausio 24 d. numeryje, nr. 4 (8))