JAV lietuvių tautininkų dešimtmetis – naujoje J. Skiriaus monografijoje

Dr. Ingrida Jakubavičienė.

Istorikas prof. dr. Juozas Skirius šiuo metu yra pagrindinis ir produktyviausiai dirbantis lietuvių išeivijos JAV tyrinėtojas. Nuo 1995 m. jis yra publikavęs keliolika mokslinių monografijų ir keliasdešimt mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių apie lietuvių išeivijos organizacijas ir atskirus visuomenės veikėjus. 2025 m. vasarą apsidžiaugiau sulaukusi prašymo recenzuoti J. Skiriaus naujos monografijos „JAV lietuvių tautininkų veikla 1940–1949 metais: nuo susikaldymo iki vienybės“ rankraštį. Apsidžiaugiau, nes buvau tikra, kad viena pirmųjų susipažinsiu su nauju, profesionaliai atliktu tyrimu ir sužinosiu dar daugiau ne tik apie tautininkus, bet ir apie Prezidento A. Smetonos veiklą JAV, juk autoriaus įdirbis šioje temoje siekia daugiau nei tris dešimtmečius. Dar labiau apsidžiaugiau prieš savaitę gauta dovana – išleista solidžia monografija. Iš tiesų 438 puslapių Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto išleistoje knygoje išsamiai nušviestas intensyvios tautininkų veiklos dešimtmetis, išryškinti svarbiausi įvykiai, veikėjai bei pasiekti rezultatai. Knygą iliustruoja autoriaus atrinktos nuotraukos bei dokumentų faksimilės.

Rengdamas knygą J. Skirius ištyrinėjo unikalią, iki tol tyrinėtojų dėmesio nesulaukusią archyvinę medžiagą, saugomą tiek JAV, tiek Lietuvos archyvuose ar tyrimų centruose, pasinaudojo  išeivijos veikėjų atsiminimais, JAV lietuvių periodine spauda. Ypač vertingu šaltiniu tapo buvusio Lietuvai vaduoti sąjungos pirmininko Pijaus J. Žiūrio asmeninis archyvas, saugomas Klaipėdos universiteto bibliotekoje, dr. Kazio Pemkaus fonde. Būtent P. J. Žiūrio surinkti veiklos dokumentai, išlikę posėdžių protokolai, susirašinėjimas su kitais tautininkų vadovais A. Oliu, K. Karpiumi, A. Trečioku ir kitais leido autoriui iš vidaus pamatyti gana sudėtingus, o kartais ir prieštaringus tautininkų santykius. Svarbiu šaltiniu tapo ir Amerikos lietuvių kultūros archyve Putname saugomi K. Karpiaus laiškai. Detalizuodamas Prezidento A. Smetonos siekį įsitraukti į lietuvių tautininkų darbus autorius naudojosi VDU Lietuvių išeivijos institute istorikės dr. Dai­vos Dapkutės publikuota 1940–1944 m. A. Smetonos korespondencija, kurioje atsispindi Lietuvos diplomatų bei JAV lietu­vių tautininkų požiūris į A. Smetonos veiklą, Prezidento gyvenimo ir veiklos JAV realijos.

Autoriaus pasirinkta tyrimo tema yra labai aktuali, nes iki šiol reikšmingesnių darbų apie JAV lietuvių tautininkų grupę ir jos veiklą nepasirodė. Šia knyga į lietuvių istoriografiją įvesta daug naujų faktų ir išryškinti svarbiausi veikėjai: Antanas Olis, Kazys Karpius, Antanas Vanagaitis, Pijus Jonas Žiūris ir kiti. Nors tautininkų grupė buvo pati mažiausia, sudariusi vos 10 proc. visų lietuvių išeivijos JAV politinių veikėjų, tačiau, pasak J. Skiriaus, tautinin­kai pasižymėjo veiklumu ir atkaklumu, todėl jų veikla nenusileidžia 45 proc. lietu­vių diasporoje sudariusiems katalikams, 25 proc. komunistų ar 20 proc. socialistų ir todėl tautininkų veikla dalyvaujant Lietuvos laisvinimo byloje buvo labai svarbi.

Ši J. Skiriaus knyga puikiai iliustruoja ne tik tautininkų vidinius nesutarimus, bet ir kitą lietuvių išeivijos problemą – vienybės stoką kultūrinėje, visuomeninėje ir ypač politinėje veikloje. Tautininkų sro­vė ne visada rasdavo bendrų interesų su katalikais, liberalais, todėl dėsninga, kad 1941 m. tautininkai pasitraukė iš svarbiau­sios JAV lietuvių išeivijos organizacijos Amerikos lietuvių tarybos (toliau ALT) ir į ją sugrįžo tik 1949 metais. Autorius atskleidžia, kad tautinininkų pasitraukimo iš ALT tapo kitų srovių neigiamas požiūris į JAV atvykusį Prezidentą Antaną Smetoną.

Pirmoje knygos dalyje „JAV lietuvių ‘vidurio srovės’ telkimas 1940–1943 metais“ autorius analizuoja, kaip tautininkai 1941 m. įkūrė Lietuvai vaduoti sąjungą ir kaip į savo veiklą stengėsi įtraukti Prezidentą A. Smetoną, kuris 1941 m. ypač aktyviai ke­liavo po JAV valstijas, skaitydamas paskaitas lietuvių kolonijose. Aptariamuoju laikotarpiu tautininkams didžiausią nepa­sitenkinimą kėlė katalikų ir ypač socialistų neigiamas požiūris į A. Smetoną: jo ignora­vimas, atsisakymas dalyvauti jį sutinkant New Yorke ir Čikagoje. Tuo tarpu tautinin­kams A. Smetonos autoritetas dar labiau sustiprėjo, kai 1941 m. balandžio 1 d. Washingtone A. Smetoną ir jį lydintį Lietuvos pasiuntinį Povilą Žadeikį priėmė JAV valstybės sekretoriaus pareigas ėjęs Sumner Welles, o balandžio 18 d. Baltuosiuose rūmuose ir JAV Prezidentas Franklin D. Roosevelt. Tautininkams tai buvo puikus įrody­mas, kuo Lietuvos išlaisvinimo bylai gali būti naudingas A. Smetona.

Viena iš JAV lietuvių tautininkų veiklų buvo leidinių apie Lietuvą ir ją ištikusią okupaciją leidyba anglų kalba. Tautininkai siekė JAV politikams ir visuomenei parodyti, kas ta Lietuva ir lietuviai, kokia jos istorija ir kultūra, kodėl ji neteko ne­pri­klau­somybės. Svarbiausiu tautininkų iniciatyva išleistu leidiniu, prie kurio redagavimo ir leidybos prisidėjo Prezidentas A. Smetona, tapo buvusio JAV pasiuntinio Lietuvoje Owen J. C. Norem knyga „Timeless Lithuania“. O. Norem savo akimis ma­tė, kas nutiko Lietuvai 1940 metais, jis bu­vo tiesioginis Lietuvos sovietizacijos liudininkas. Be to, savo tarnybos Kaune metu jis domėjosi Lietuvos istorija, kultūra, rašė savo įspūdžius, vildamasis vėliau tai publikuoti amerikiečių auditorijai. O. Norem buvo pažįstamas su A. Smetona, todėl tauti­ninkai nusprendė padėti jam išleisti knygą. A. Smetona gavo užduotį suredaguoti O. Norem knygos rankraštį ir parašyti pasta­bas bei patikslinimus. A. Smetona labai at­sakingai dirbo šį darbą ir parašė net 85 mašinraščio puslapius įvairių pastabų bei teksto paaiškinimų, kurie buvo išversti į anglų kal­bą ir knygos autorius daugumą jų panaudojo. Nors knyga buvo profesionaliai parengta ir buvo naudinga tiek lietu­viams, tiek amerikiečiams, tačiau prie jos leidybos kitos srovės atsisakė prisidėti, to­dėl visi leidybos kaštai gulė tik ant tautininkų pečių ir kišenių. Be to, tautininkai, siekdami pritraukti Lietuvos labui įžymes­nius amerikiečių politikus 1942 m. gegužę įkūrė organizaciją „Lietuvos draugai Amerikoje“ (angl. American Friends of Lithua­nia), kurios pirmininku išrinko minėtą O. Norem.

J. Skirius išsamiai aptaria tautininkų planus Prezidentą A. Smetoną paversti kovos už Lietuvos valstybingumo atstatymą ašimi. Nors jau nuo pat A. Smetonos atvykimo kitos srovės prezidentą sutiko šaltai ir net priešiškai, tautininkai ilgą laiką vylėsi, kad požiūrį galima pakeisti. Tam prie­lai­dų buvo, nes Lietuvos pasiuntinys P. Žadeikis buvo gavęs A. Smetonos patikini­mą dalyvauti ne tik tautininkų, bet ir kitų srovių fondų, jeigu jie bus registruoti JAV Valstybės departamente, renginiuose. Nepaisant to, JAV lietuviai socialistai ir toliau nepripažino A. Smetonos teisėtu Lietuvos prezidentu ir nuolat kritikavo už įvestą Lietuvoje diktatūrą. Dalis kunigų taip pat laikėsi panašios pozicijos. 1941 m. rugsėjo 18 d. tautininkų savaitraštis „Dirva“ paskelbė, kad rengiamas Prezidento A. Smetonos prakalbų maršrutas po lietuvių apgy­vendintas vietoves „ieškant pagalbos Lietuvos vadavimui ir šelpimui“. Laikraštis argumentavo, kad ir JAV Prezidentas F. D. Roosevelt susitikimo metu taip pat paragino A. Smetoną eiti pas savo tautiečius, tikintis paramos. 1941 m. spalio 29 d. Grand Rapids, Michigano valstijoje prasidėjęs A. Smetonos prakalbų maršrutas turėjo baigtis 1942 m. vasario 16 d. Baltimorėje. Tačiau ne viskas buvo taip gražu.

JAV lietuvių kolonijų renginiuose teko nerimauti, ar nebus protestuotojų ir neleistinų veiksmų prieš A. Smetoną, baimintasi, kad Prezidentas nebūtų išplūstas ar apmėtytas kiaušiniais. A. Smetona savo prakalbose trum­pai apibū­dindavo tragišką Lietuvos padėtį, sovietinių ir nacių okupantų elgesį, kalbėjo apie visų lietuvių ryžtą ir vienybę. JAV ir Didžiosios Bri­tanijos pergalę kare jis siejo su Lie­tuvos nepriklausomybės atstatymu. Tačiau opozicijoje A. Smetonai bu­vę lietuviai skundė jį JAV valdžios įs­taigoms, pristatydami A. Smetoną kaip fašistą ir „Hitlerio agentą“. A. Smetona net buvo verčiamas registruotis kaip „užsienio agentas“. Ypač daug teko dirbti P. Žiūriui Washingtone svar­biausiose JAV valdžios įstaigose ginant A. Smetoną nuo nepagrįstų kaltinimų. Kalbant su JAV pareigūnais P. Žiūriui tekdavo išgirsti nusistebėjimų: „Mes žinom, kad komunistų protestai ir puolimai neturi prasmės, bet kad randame parašus kunigų mes stebimės ir imam galvoti, kad jūs, žmonės, nemokate ginti savo reikalų.“

J. Skirius atskleidžia, kad tuo metu tautininkams reikėjo ginti ne tik Lietuvos Prezidento garbę, bet ir stengtis, kad lietu­vių tautininkų organizacijos apskritai ne­bū­tų uždarytos. P. Žiūris teigė, kad jeigu jam nebūtų pavykę paneigti visų tų melagingų skundų, tai JAV valdžia būtų uždariu­si ne tik tautininkų, bet ir kitų lietuviškų organizacijų veiklą. Sunku pasakyti, kaip toliau dar būtų vystęsi kovos prieš A. Sme­to­ną, jeigu ne 1944 m. sausio 9 d. įvykusi staigi jo žūtis. Užtilo oponentai, tačiau netekę A. Smetonos tautininkai turėjo vėl persiformuoti.

Antroje knygos dalyje „JAV lietuvių tautininkų veiklos kulminacija 1944–1945 metais“ J. Skirius analizavo 1944 m. vasario 4–5 dienomis New Yorke įvykusį Amerikos lietuvių seimą bei vėlesnę tautininkų veiklą kuriant misiją Washingtone ir rengiantis dalyvauti lietuvių konferencijoje San Francisce. Autorius aprašė ir kitą ne mažiau svarbią JAV lietuvių tautininkų konferenciją, įvykusią 1945 m. kovo 23–24 dienomis Washingtone. Šis renginys buvo labai svarbus, nes jame gausiai dalyvavo JAV politikai, o pirmąją renginio dieną JAV lietuvių karių motinų delegacija apsilankė Baltuosiuose rūmuose, kur susitiko su pirmąja ponia Eleonora Roosevelt ir jai įteikė peti­ciją, kurioje prašoma paremti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tai buvo pirmas kartas, kai prezidento žmona priėmė mažos tautos delegatus. Vakare įvykusiame bankete dalyvavo 320 žmonių, tarp kurių buvo 10 senatorių ir 70 Kongreso atstovų. Pirmą kartą lietuvių veikėjams pavyko į vieną renginį sukviesti tiek aukštų JAV politikų, kurie tiesiogiai išgirdo lietu­vių argumentuotus prašymus Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Visa tai sulau­kė nemažo JAV spaudos dėmesio. Vėliau sekė kitos lietuvių konferencijos ir kiti susitikimai su JAV politikais, tačiau stiprus išeivijos lietuvių vadovų tikėjimas, kad Atlanto chartijos principai bus įgyvendinti ir pasitikėjimas JAV valdžios atstovų pažadais nepasiteisino – Lietuva, Latvija ir Es­tija liko SSRS priklausomybėje. Nepai­sant to, JAV lietuvių tautininkų vadai ir toliau laikėsi įsitikinimo, kad išeivijos spaudimas Lietuvos klausimu JAV valdžiai Washingtone turi būti daromas nuosekliai ir nenuilstamai.

Trečioje knygos dalyje „Kelias į vieny­bę. 1946–1949 metai“ autorius analizavo tau­tininkų pastangas užtarti lietuvių pabė­gėlius  buvusius Europoje DP stovyklose ir P. Žiūrio veiklą sprendžiant pabėgėlių įsileidimo į JAV klausimą. 1946–1947 m. iš­gyvenę nemenką savo veiklos krizę, 1948 m. tautininkai tvirtai apsisprendė konsoliduoti jėgas ir galiausiai 1949 m. sugrįžo į Amerikos lietuvių tarybą kolektyviai tęsti Lietuvos laisvinimo bylos. 

Visiems, norintiems geriau suprasti, kaip Lietuvos vadavimo klausimu stengėsi dirbti patriotiškai nusiteikusi lietuvių išei­vija JAV, rekomen­duoju atsiversti šią knygą.