Kūrėjų kelionė į Lietuvą – su keliais dokumentiniais filmais

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2024-ųjų m. Spalio 26 d. numeryje, nr. 38 (86))

Algis Vaškevičius.

Spalis yra minimas kaip lietuvių diasporos mėnuo. Ta proga kasmet įvairiuose Lietuvos miestuose vyksta paskaitos, rengiami susitikimai, filmų peržiū­ros, knygų pristatymai. Šiemet į Lietuvą iš Čikagos dalyvauti renginiuose ir pristatyti kelis filmus atvyko režisierius Arvydas Reneckis kartu su žurnaliste, kuratore ir Lietuvių Fondo (LF) atstove Laima Apana­vičiene bei poete, prodiusere Sandra Avižienyte.

Filmai pristatyti keliuose miestuose

Svečiai atsivežė net kelis filmus, kurie buvo parodyti įvairiose auditorijose. Viešnagė prasidėjo gimtajame S. Avižienytės Alytuje, kur spalio pradžioje pristatytas filmas apie poetę Zinaidą Katiliškienę-Liūnę Sutemą (1927–2013). Ji lietuvių literatūros istorijoje moterų kūrėjų gretose užima išskirtinę vie­tą. Tai vienintelė moteris poetė išeivijoje, už dvasinės poezijos puoselėjimą apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2007 metais pirmoji ponia Alma Adamkienė atvežė apdovanojimą į Čikagą ir garbingai įteikė jį poetei.

Šis, o taip pat ir kiti filmai dar parodyti Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje Kaune, Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje, Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekoje ir Naciona­linėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje.

Kaune surengti net du susitikimai su svečiais iš Čikagos. Pirmojo metu buvo pri­statytas ir parodytas A. Reneckio sukur­tas filmas apie dailininką Vytautą Igną (Ignatavičių). Šiais metais minime ypatin­gai nusipelniusio Lietuvai kūrėjo, tapytojo, grafiko, visažisto V. Igno (iki 1958 m. Ignatavičius, 1924–2009 100-ąsias gimimo metines. Dailininkas daugiausia kūrė išeivijoje Ashford, CT.

„Man pačiam didžiausią įtaką padarė mūsų liaudies menas. Jo klasiškumas ir kartu primityvumas mane labai žavi, jis atsispindi visoje mano kūryboje. Ilgainiui pradėjau gilintis į visų tautų liaudies meną. Klaidžiojau po muziejus, galerijas ir biblio­tekas jo ieškodamas“, – pasakoja šiame fil­mą V. Ignas. Nors ne vienam jis atrodė ty­lenis, bet jo namuose viešėjusiam ir filmavusiam A. Reneckiui menininkas atsivėrė, buvo ir labai kalbus, ir šmaikštus.

Dailininkas Vytautas Ignas atsivėrė

V. Ignas dar 1971 m. atsiuntė vertingiausių darbų parodą į Vilnių, po eksponavimo visą kolekciją dovanojo tėvynei ir perdavė ją Lietuvos dailės muziejui. Vėliau Lietuvos muziejams V. Ignas padovanojo unikalią nacionalinės vertės kolekciją, ku­ri yra neįkainojamas meninis mūsų kultūros turtas: Lietuvos dailės muziejui – 30 geriausių tapybos, grafikos, akvarelės darbų, spalvotų piešinių, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui – 295 tapybos ir grafikos kūrinius.

Žemaičių dailės muziejui Plungėje dovanojo 32 tapybos darbus, piešinius, grafikos kūrinius (iš jų – 12 kūrinių ciklą „Zo­diako ženklai“), Žemaičių „Alkos“ muziejui – 5 grafikos kūrinius, darbų taip pat jis padovanojo Kauno arkivyskupijai, Telšių kunigų seminarijai, jų yra ir Marijam­polėje veikiančioje Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.

Filmų režisierius A. Reneckis, gyvenan­tis Čikagoje, turi sukaupęs didelį dokumentinės medžiagos archyvą. Dalimi šios do­kumentinės medžiagos – filmuotu pokal­biu – autorius ir pasidalino su V. Igno ir me­no gerbėjais, gyvenančiais Lietuvoje.

„Su manimi susisiekė profesorė Dalia Kuizinienė ir paklausė, ar negalėtume filmą apie Vytautą Igną, kurio jubiliejų šiemet minime, atvežti į Lietuvą. Aš susisiekiau su filmo autoriumi Arvydu Reneckiu, kurį pažįstu jau daug metų ir jis pritarė šiai idėjai, nes jau buvome suplanavę į Lietuvą vežti kitą jo filmą apie Liūnę Sutemą“, – Kaune pakalbinta sakė L. Apanavičienė. 

Filmo autorius A. Reneckis pasakojo, kad su V. Ignu susipažino dar 1990 metais per Lietuvių dailės muziejaus atidarymą Lemonte, Pasaulio lietuvių centre. „Jis man paliko gražų įspūdį, tai buvo ryški asmenybė ir vėliau pas jį namuose teko lan­kytis ne kartą. Viena iš svarbiausių priežasčių buvo tada, kai kūriau filmą apie rašytoją Marių Katiliškį, kuris buvo geriausias V. Igno draugas.

Tada rinkau medžiagą iš prisiminimų, teko pas Igną pagyventi, išsikalbėjome ir apie jį patį, norėjau visą dokumentinį filmą apie šį menininką sukurti, bet taip susiklostė aplinkybės, kad ta archyvinė medžia­­ga liko ilgai gulėti ant lentynos. Da­bar, kai minė­jome V. Igno 100-metį Lemonte, tą medžiagą aptvarkiau.  Filmą rodėme ir New Yorke, kai buvo minimos 95-osios Igno gimimo metinės Susivienijimo lietuvių Amerikoje patalpose. V. Ignas paskutiniu metu prieš grįždamas į Lietuvą gyveno Connecticute netoli New Yorko. Filme ir Liūnė Sutema figūruoja, jie irgi artimi draugai buvo“, – pasakojo A. Reneckis.

Pasakojimas apie ypatingą poetę

Filmas „Kai datos nesvarbu“ apie Liūnę Sutemą Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje buvo pristatytas jau rytojaus dieną vykusiame renginyje. Filmo kadruose – atviri ir nuoširdūs pasakojimai bei prisiminimai, poezijos skaitymai ir vie­ši susitikimai. Juos įamžino ir pats A. Reneckis, ir fotografas kun. Algimantas Kezys 1976, 1989–1990, 1992–1993 ir 2009 metais.

Tai – moters, dukters, sesers, mylimosios, draugės, mamos, slaugės, rašytojos, poetės gyvenimo užrašai, sutilpę į 7 poezijos knygas. Ir miestai – gimtie­ji Mažeikiai, po to Vilnius, Fraiburgas, New Yorkas, Čikaga ir Lemontas – ne tik pasitraukimo iš Lietu­vos į Vakarus, bet ir gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose istorija.

Anot filmo kūrėjų, poezijos skaitymai, persipinantys su prisiminimais ir intymi autobiografinė pažintis bei Zinaidos Nagytės Katiliškienės gyvenimo realybės atspindžiai intelektualų, rašytojų, menininkų, vertėjų ir darbo liaudies apsuptyje atskleidžia slapyvardžiu suvaržytą talentą: LIŪNĖ SUTEMA pasirodo knygose, istorijoje, literatūros platybėse, tačiau kaip moteris, poetė ir asmenybė niekada nesugrįžta pati į Lietuvą. Lieka tik poezija, neornamentuota kalba bei neįkainojamas paveldas Lietuvai ir išeivijai.

Filme žiūrovai išvysta ne tik pačią poetę ir išgirsta jos skaitomas savo eiles, bet ir jos vyrą Marių Katiliškį, Dalią Šlenie­nę, Henriką Nagį, sūnų Saulių Katiliškį, Vaclovą Kleizą, Agnę Katiliškytę-Burner, Vytautą Igną, Jurgį Blekaitį, Almą Adamkienę ir kitus.

Paklausėme šio filmo kuratorės Laimos Apanavičienės, kaip jis gimė.  Pasak jos, labai gerai, kad atsirado žmogus, operatorius Arvydas Reneckis, kuris nufilmavo ir įamžino garsias asmenybes, kūrėjus, talentus. „Gal tų filmuotojų yra ir kitų, bet būtent Arvydas tuo domisi, jam įdomu kalbinti kūrėjus, asmenybes, jis  žino, ko paklausti ir kaip prieiti prie žmogaus“, – pabrėžė L. Apanavičienė.

Paminkle atsirado ir mirties data

„Kokia Liūnė išliko mano prisiminimuose? Jos poezijos negaliu vertinti, nesu literatūrologas, bet visam gyvenimui įsiminė talpus jos poezijos žodis, kai kurie jos tekstai tebegyvena su manimi. Čikagoje kartais rengiu ekskursijas po lietuviškas istorines miesto vietas, jose dalyvauja ir nedidelės grupelės žmonių, ir svečiai iš Lietuvos, kartais tai būna pilnas autobusas, 45 žmonės, kartais vien amerikiečiai.

Žmones domina lietuviškos vietos, o su Liūne susiję du objektai – vieta, kur bu­vo jų namai, kur Marius Katiliškis eglyną buvo pasodinęs, kuris atrodė kaip Šiaurės Lietuvos gamtovaizdis ir tai primi­nė jam tėvynės peizažą. Dabar ten viskas nu­skusta, sulyginta su žeme, stovi miesto vandens bokštas kaip grybas, nieko nebeliko. Ir kai pastebi tą laikinumą, prisimeni praeitį, tai širdį nudiegia.

Per vieną iš ekskursijų mes vaikščiojome po Lietuvių tautines kapines ir visada prie Katiliškių kapo sustojame. Buvo praėję jau nemažai metų po Zinaidos mirties, bet tos mirties datos pamink­le vis dar nebuvo įrašyta.  Aš įdėjau nuotrauką į Facebook, adresavau Ameri­kos lietuvių rašytojų draugijai, čia mes tokią turime, ji rengia Poezijos pavasarius. Tada jau šito reikalo ėmėsi Sandra Avižie­nytė. Ant paminklo atsirado ir poetės mirties data, ir žodis „Tebūnie“ – taip vadinosi jos poezijos rinkinys“, – papasako­jo šių eilučių autoriui A. Renec-kis.

Jis dar prisiminė, kad kai Liūnę Sutemą filmavo 1993 metais, tai paprašė paskaityti eilėraštį, skirtą Mariui ir ji filme skaito „Vendetą“, kurioje kalba apie save, nors šios eilės skirtos vyrui Mariui. „Tai turbūt yra vienintelė tokia filmuota medžia­ga, poetės kalbėjimai, svarstymai“, – sakė kū­rėjas.

Pasak filmo apie poetę kuratorės L. Apanavičienės, viskas ir prasidėjo nuo Sandros Avižienytės entuziazmo, kai, prieš dvejus metus artėjant Liūnės Sutemos 95-mečiui, galvota, kaip šią sukaktį paminėti. „Prisiminėme, kad Arvydas tu­ri filmą. Žinojau, kad jų namai neišlikę, vaikai mirę, net ant paminklo nebuvo kam užrašyti mirties datos. Poetė turėjo 2 anūkus, tad reikėjo juos susirasti ir gauti leidimą tą datą paminkle iškalti. Sandra anūkus susirado, jie ne iš karto, bet sutiko, kad mirties data būtų iškalta. 

Ir tada buvo prie kapo susiėjimas, vakare pada­rėme su Arvydu tą filmą, aš pakalbėjau ir prisiminiau liūdną istoriją, kad tokį žmogų, tokią asme­nybę palydėti į paskutinę kelionę atėjo 6 žmonės. Po to jau  Sandrai, kuri yra šio filmo prodiuserė kilo idėja, gal vežame jį į Lietuvą. Ir štai esame čia, girdime poetės skaitomas eiles, girdime kitus asmenus, Violeta Kelertienė apie ją pasakoja. Mažeikiuose šįsyk pagerbtas poetės atminimas, uždegtos žvakės pie jos buvusio namo, buvo aukojamos ir šv. Mišios“, – sakė L. Apanavičienė.

Lietuvių Fondas taip pat įamžintas filme

Į Lietuvą svečiai atvežė ir dar vieną filmą. Tai pasakojimas apie JAV veikiantį Lietuvių Fondą (LF), sukurtas minint jo 65 metų įkūrimo sukaktį. Jis parodytas nemažai auditorijai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje. Filme pristatoma LF įkūrimo istorija, pasakojama, kokios sąlygos paskatino XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje antrosios lietuvių emigrantų Amerikoje bangos atstovus steigti „milijono dolerių fondą lietuviškiem reikalam“. Renginyje dar dalyvavo LF atstovai Daiva Litvinskaitė ir Leonas Narbutis.        

Kodėl karo vėtytiems ir mėtytiems lietuvių pabėgėliams, kurie tik prieš gerą dešimtmetį buvo pradėję kurtis anapus Atlanto ir kurių dauguma dar kabinosi į gyvenimą, tai buvo taip svarbu? Kas lėmė, kad per 60 metų Fondas tapo Lietuvos kultūrą, istoriją ir lituanistinį švietimą puoselėjančiu židiniu, o jo veikla sėkmingai tęsiama iš kartos į kartą? Į šiuos klausimus ir mėginama atsakyti filme. Šis dokumentinis filmas yra įrodymas, kaip Amerikoje gyvenantys lietuviai sielojosi dėl lietuvybės išlaikymo, kiek dirbo, kad įgyvendintų sa­vo svajonę, nepraradusios savo aktualumo ir šiandien.

Pasakodamas Fondo istoriją, kuri padeda geriau suprasti LF veiklą, filmo kūrėjas pasitelkia kronikos kadrus iš Lietuvių Fondo, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, Lituanistikos tyrimo centro, Amerikos lietuvių televizijos, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo, NARA (National Archives Registry Administration) archyvų. Renginį moderavo ir filmą komentavo istorikas dr. Juozas Skirius, tyrinėjantis lietuvių diasporos Amerikoje istoriją.

Kai filmų kūrėjo A. Reneckio paklausė­me, kokias dar asmenybes yra nufilmavęs, jis sakė, kad tai ir poetas Kazys Bradūnas, grįžęs gyventi į Lietuvą, ir dr. Adolfas Damušis, „Dainavos“ stovyklos įkūrėjas (beje, filmą apie „Dainavą“ dabar kuria re­žisierė Ramunė Rakauskaitė).

„Man yra įdomus ir brangus filmas apie dr. Juozą Girnių, kuris buvo enciklopedininkas, jis redagavo Bostono enciklopediją. Kaip pasirenku kalbinamus žmones? Ignas atsirado visai netyčia, Girnius bu­vo Algiman­to Kezio pasiūlytas, jis ir Bradūną pasiūlė. Įdomu tai, kad 1990 metais Bradūnas atsisakė būti filmuojamas, nes jam buvo neaišku, kas aš toks, koks „tarybukas“, atvykęs dėl šeimyninių aplinkybių gyventi į Ameriką 1989  metais,  tad  ėjome fil-mu­oti su Keziu, kuriuo poetas pasitikėjo.

Vienas naujausių mano darbų – šiemet su režisieriu­mi Audriumi Juzėnu sukūrėme dokumentinį filmą apie diplomatų Lozoraičių šeimą, nes minime jubilieji­nius jų metus. Tos filmuotos medžiagos per mano 35-erius metus Amerikoje susikaupė jau labai daug. O kam ją paliksiu ateityje? Tam, kam, ji bus reikalinga“, – sakė atsisveikindamas filmų kūrėjas.