Lietuvoje minimi ANBO ir aviacijos kūrėjų metai

Algis Vaškevičius.

2025 metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs lėktuvo ANBO ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metais. Iš šalia Marijampolės esančio Obelinės kaimo kilusio lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio kurti lietuviški lėktuvai ANBO, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 metais sudarė pusę tuo metu Lietuvos karo aviacijoje naudotų modelių. 

Specialistai pabrėžia, kad A. Gustaičio indėlis į Lietuvos aviacijos raidą verti ypatingo dėmesio ir pripažinimo dėl to meto užsienio gamintojams prilygusių, o neretai ir juos pranokusių lėktuvų konstrukcijų. Jis labiausiai žinomas dėl lietuviškų ANBO serijos lėktuvų kūrimo ir konstravimo. Net tarp abiejų pasaulinių karų Kaune rezidavę užsienio diplomatai savo ataskaitose lakūną paminėdavo kaip vieną ryškiausių Lietuvos kariuomenės asmenybių.

Lietuvą jis išgarsino ir 1934 m. su AN­BO-IV lėktuvais įgyvendinęs skrydį aplink Europą, kai buvo nuskrista apie 10 tūkstančių kilometrų ir aplankytos 12 šalių sostinės. Įdomu tai, kad A. Gustaitis aviakonstruktoriaus darbą atlikdavo tik laisvalaikiu, o už sukurtus lėktuvus iš valstybės gaudavo pakankamai kuklų honorarą. Jis pasižymėjo ir kitose srityse – buvo ir dėstytojas, šachmatininkas, ir net futbolininkas – su komanda „Aviacija“ 1922 m. dalyvavo pirmajame Lietuvos futbolo čempionate.

ANBO metai paskelbti šiemet minint pirmojo ANBO lėktuvo sukūrimo šimtmetį; tokį lėktuvą A. Gustaitis statė 1924–1925 me­tų žiemą. Tai buvo žemasparnis mišrios konstrukcijos vienvietis monoplanas, turėjęs 35 arklio galių prancūzų firmos „Anzani“ variklį. Jis išbandytas 1925 m. liepos 14 d., kaip ir visi vėliau sukurti, paties konstruktoriaus.

ANBO-I sparnų ilgis – 10 m, lėktu­vo ilgis – 5,75 m. Jo maksimalus skridi­mo greitis – 142 km/val., maksimalus pakilimo aukštis siekė 4200 metrų, o skridimo nuotolis – 450 km. Tai vienintelis 1919–1940 m. Lietuvos karo aviacijos lėktuvas Vytauto Didžiojo ka­ro muziejuje, į kurį pateko 1935 m., išsaugotas iki šių dienų. Jį dabar ga­lima apžiūrėti pagrindinėje šio muziejaus salėje.

Tarp 1925 ir 1939 m. Karo aviacijos dirbtuvėse buvo pagaminti net 66 lėktuvai. A. Gustaičio kūriniai būdavo lyginami su užsienio gamintojų konstruk­cijomis ir buvo ne tik pigesni, pasi­žymėdavo puikiomis piloto bei žvalgo darbo sąlygomis, bet ir dažnai geresnėmis techninėmis charakteristikomis.

Dažnai teigiama, kad ANBO yra pirmo­sios žodžių „Antanas nori būti ore“ raidės. Tačiau pats A. Gustaitis, klausiamas, ką tai reiškia, neatsakydavo. Jo dukra Rasa yra rašiusi, kad „lakūnai sugalvojo savo in­terpretaciją: Antanas Nori Būti Ore, ir toks paaiškinimas prilipo“. Yra ir kitas šio trumpinio aiškinimas – tai žodžių Antanas ir jo žmo­nos Bronės vardų pirmosios raidės.

A. Gustaitis su būsima žmona Brone susipažino 1921 metais. Jie susilaukė trijų dukrų Jūratės (gim. 1929 m.), Rasos (gim. 1934 m.) ir Elenos (gim. 1940 m.) 1941 metais B. Gustaitienė su dukromis emigravo iš okupuotos Lietuvos, atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia konstruktoriaus žmona dirbo gailestingąja seserimi, nugy­veno ilgą gyvenimą ir mirė 1998-ųjų liepą, sulaukusi 101 metų amžiaus. Daug metų ji stengėsi sužinoti, koks buvo Lietuvoje li­kusio vyro likimas, kuris buvo suimtas bandant pasitraukti pasienyje 1941 m. kovo mėnesį. Tik 1967 metais pagaliau iš Raudonojo Kryžiaus organizacijos gautas atsa­kymas, kad A. Gustaitis žuvo Maskvoje, Butyrkų kalėjime 1941 metų spalio 16 d. Jo kapo vieta nėra žinoma.

Gustaičių dukros yra baigusios aukštuosius mokslus. Jūratė dirbo mokytoja, Rasa dėstė universitete, buvo žurnalistė, o Elena taip pat dirbo gailestingąja seserimi. Rasa Gustaitytė Kolumbijos universitete įgijo žurnalistikos magistrės laipsnį ir daug metų JAV leidiniuose – buvo dienraš­čio „The Washington Post“ redakcijos reportere, po to perėjo dirbti į dienraštį „The New York Herald Tribune“, skaitė žurnalistikos paskaitas Californijos universitete Los Angeles, dirbo San Francisco valstybiniame universitete, University of California, Berkeley, buvo kelių leidinių redaktorė.

2014 metais Rasa Gustaitytė lankėsi Marijampolėje ir sakė, kad tąsyk atvyko į gimtinę po 12 metų pertraukos. Pirmą kartą savo gimtinę Lietuvą R. Gustaitytė aplankė 1989-aisiais. Tais metais buvo švenčiamas istorinio tėvo skrydžio 55-metis, kai 1934 m. A. Gustaičio vadovaujama trijų „ANBO-IV“ eskadrilė labai sėkmingai ir nepaprastai tiksliai įveikė apie 10 tūkst. km ir aplankė dvylikos Europos valstybių sostines.

Jo gimtojo kaimo Obelinės vietoje tada vyko šventė, tikslaus nusileidimo parašiutais varžybos. „Buvo daug šurmulio, smagi šventė. Jaučiau atgimimo nuotaikas. Buvo labai malonu matyti, kaip vertinamas ir prisimenamas mano tėvas. Visą gyveni­mą jaučiau, kad turiu nešti tėvo atminimo naštą, stengtis jį prisiminti. Bet tada pamačiau, kad šią atminimo naštą perėmė Lietuva“, – pasakoja ji tada savo įspūdžius.

Gražūs prisiminimai R. Gustaitytei buvo išlikę apie Obelinės kaimą, kur buvo jos tėvo tėviškė. B. Gustaitienė dukrai pasa­kodavo, kad, skrisdamas virš kaimo, jis numesdavo laiškelį su smėlio maišeliu, taip siųsdamas linkėjimų.

Panašiai daryda­vo ir virš Raišupio kaimo, kur ūkį turėjo jo sesuo Antanina Kedienė. „Man tėvas paliko gerą pavyzdį, kuriuo visą gyvenimą stengiausi sekti. Jis turėjo daug gabumų ir galėjo daug gero nuveikti Lietuvai. Jaučiu, kad dabar irgi toks laikas, kai galima daug nuveikti tėvynės labui“, – tada sakė lakūno dukra. Tos viešnagės metu ji rengėsi archyvuose perskaityti tėvo KGB bylos me­džiagą ir jau galvojo apie būsimą knygą.

Pastarąjį kartą ji lankėsi Lietuvoje 2016 metais. 2021 m. R. Gustaitytė išties pa­rašė ir išleido biografi­­nę knygą „Skrydis“, kurioje papasakojo apie tėvus Antaną ir Bronę Gustaičius, apie vaikystę, Lietuvą ir jų šeimą užklupusią tragediją, pasitraukimą į Vakarus, gyvenimą ir karjerą Jungtinėse Valstijose, tėvo paieškas, vizitus į Lietuvą atkūrus Nepriklausomybę. Bai­gian­tis praėjusiems metams, knyga „Skrydis“ buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista Lietuvoje. Pirmasis jos pristatymas sureng­tas šiomis dienomis Kaune, Ąžuolyno bibliotekoje.

„Per daugiau nei penkiasdešimt žurnalistikos karjeros metų žinojau, kad galbūt ateis laikas, kai norėsiu parašyti asmeninę istoriją apie savo tėvą, 1941 m. pradingusį vie­name Josifo Stalino kalėjimų. Prieš Raudonajai armijai įsiveržiant į mūsų šalį, jis bu­vo Lietuvos oro pajėgų vadas. Būdama dukra ir rašytoja, jaučiau pareigą pasidalyti šia istorija. Kada nors“, – rašo autorė šios knygos pradžioje.

Knygos pristatymo Kaune metu autorė kreipėsi į susirinkusius iš ekrano: „Aš no­rėjau parašyti apie savo šeimą ir ypač apie tėvą, nors ir abejojau, nes apie Antaną Gustaitį jau buvo parašę kiti, o man buvo vos šešeri metai, kai mačiau jį paskutinį kartą. Rašydama knygą, pasinaudojau kitų autorių surink­ta medžiaga, pridėjau ir savo ieškojimų rezultatus.

Angliškai žodis ‘skrydis’ („Flight“) turi dvigubą prasmę – reiškia ir skrydį, ir pabėgimą. Taigi knyga ir pasakoja tiek apie tėvo skrydžius, tiek apie mūsų su ma­ma ir seserimis pabėgimą iš Lietuvos, atvykimą į Ameriką ir prisitaikymą gyventi čia. Knygą parašiau žurnalistiniu stiliumi, ji lengvai skaitoma, tikiuo­si, kad jums bus įdomi. Džiaugiuosi, kad tokiu būdu galiu prisidėti prie šeimos istorijos ir Lietuvos istorijos“, – sakė ji. 

Renginyje apie ANBO lėktuvus pasakojo muzie­jininkas, aviacijos ekspertas Eu­genijus Raubickas, apie A. Gustaičio ne­sėkmingą pasitraukimą iš okupuo­tos Lietuvos papasakojo daug metų šia asmenybe domėjęsis žurnalistas Edmundas Ganusauskas, apgailestavęs, kad susitikimo su Rasa Gustaityte me­tu elgėsi per daug familiariai ir užsitraukė jos nema­lonę.

Savo prisiminimais pasidalino A. Gus­tai­čio sesers Antaninos anūkė Vida Jagminaitė. Ji prisiminė savo motinos pasako­jimą apie tai, kai ši, būdama vos penkerių, 1925 m. liepos 14 d. į Obelinę su ANBO atskridusio A. Gustaičiu buvo pasodinta ant lėktuvo sparno ir labai bijojusi, kad lėktuvas ims ir pakils į orą. „Tada Obelinėje susirinko daugybė žmonių, atvyko ir iš ap­linkinių kaimų, kai kurie dar net lėktuvo nebuvo matę. Lakūnas dažnai aplankydavo ir savo sesers, mano senelės namus Raišu­pyje, kartą tame kaime praskrido su ANBO, staiga nusileido žemiau ir pa­­liko ant žemės paketėlį, o ten artimieji rado saldumynų“, – pasakojo V. Jagminaitė.

Knygos pristatymo metu E. Raubickas, paklaus­tas, kur yra ANBO lėktuvai, atsakė, jog visi, išskyrus pirmąjį ANBO, buvo su­nai­kinti Antrojo pasauli­nio karo metais, o tas vienintelis išlikęs yra ekspo­nuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2025-ųjų m. Sausio 25 d. numeryje, nr. 4 (8))