Užsukime mintimis į Pasaulio lietuvių centro praeitį. Ar žinote, kad prieš 35-erius metus buvusioje seminarijoje įsikūrusiame PLC pradžioje veikė net sendaikčių parduotuvė, arba kitaip vadinamas „skudurynas”? O ant salėje buvusių kėdžių reikėdavo sėstis atsargiai, kad šios nesulūžtų. Todėl vienos puotos metu svečiai buvo pakviesti nusipirkti po naują kėdę.
Baniutė Kronienė.
Neseniai šauniai atšventėme Pasaulio lietuvių centro (PLC) 35-ąjį gimtadienį. Spindėjo ir švietė papuošta salė, stalai buvo padabinti nuostabiomis puokštėmis. Šventės rengėjai pasistengė, kad svečiai puikiai pasilinksmintų.
O aš mintimis grįžtu į praeitį: prisimenu pirmąsias Čikagos vakaruose apsigyvenusias lietuvių šeimas ir pirmuosius jų žingsnius, steigiant šį centrą.
Bedejuojant draugų rate, gimė sprendimas
Rasa ir Justinas Šarauskai, Jūra ir Darius Gvidai, Irena ir Vytautas Virkau susirinkom pas Baniutę ir Romą Kronus pabendrauti, papietauti. Neturėjome specialių planų, bet kalbėjomės apie lietuvių vargus apylinkėje. Mūsų lietuviškos organizacijos ir renginiai dažniausiai glausdavosi pas amerikiečius: Onos Abromaitienės įsteigtai Maironio šeštadieninei mokyklai nuomojome patalpas, Vasario 16-osios minėjimus rengdavome draugiškos seniausios Lemonto katalikų parapijos patalpose, LB apylinkės susirinkimai vykdavo Igno ir Birutės erdviuose namuose, mokyklos metiniai baliai – Unijos salėje Willow Springs miestelyje, gegužinės – Bučo darže, Pranciškonų vienuolijos kieme Hinsdale, A. Griniaus sodyboje.
Taip bedejuodami, nusprendėme steigti draugiją lėšų telkimui būsimam centrui. Sudėjome po šimtinę ir 1982 sausio 29 d. įteisinome lietuvių kultūros draugiją „Aušra”. Jaunų moterų dėka suruošėme keturias madų parodas, Ryto Babicko okteto koncertą, dalyvavome Lietuvių dienose Marquete parke, kur kepėme dešras ir kitus skanėstus. Iš tos veiklos sukaupėme 24,000 dol.
Deja, 1988 m. gruodžio 29 d. susirinkime buvo nutarta draugiją uždaryti, surinktus pinigus palikti banke ir vėliau jais prisidėti prie būsimo lietuvių centro pirkimo.
Derybos dėl seminarijos pastato
Apie 1987 metus susipažinome su dabartiniu PLC pastatu. Vieną gražią dieną Milda Povilaitienė susitarė su DeAndreas seminarijos valdžia, kuri leido čia mums rengti šv. Mišias. Jas aukojo prel. J. Prunskis. Koplyčios suolai buvo rūsyje, juos visus šv. Mišioms sunešiojo pirmieji savanoriai. Džiaugėmės, melsdamiesi savo kalba. Po kiek laiko seminarija buvo uždaryta ir mes prisiglaudėme Ateitininkų namuose. Čia kartą per mėnesį dalyvaudavome šv. Mišiose.
Kun. Jurgis Šarauskas dirbo arkivyskupijoje. Jo dėka per kun. L. Zarembą buvome sukviesti į posėdį, kuris įvyko vienuolyne, buvusiame netoli 95-osios ir Kean gatvių. Apžiūrėjome tą vienuolyną: savotiška statyba, cemento sienos, grindys. Arkivyskupija šį pastatą parduotų mums už prieinamą kainą. Jeigu neklystu – už 600,000.00 dolerių. Susidomėjome tokia galimybe, nes jie žadėjo duoti mums paskolą su 3 proc. palūkanomis. Pasiklausiau, kam priklausytų nuosavybė, ją išmokėjus. Visų nustebimui gavome paaiškinimą, kad pastatas priklausytų arkivyskupijai. Laimė, susipratome ir atsisakėme šio pasiūlymo.
Ir štai pasklido gera žinia: parduodamas seminarijos pastatas! Neatsimenu, kas ėjo su mumis apžiūrėti jos patalpų. Rūsyje matėme lentynų eilę – tai jų buvusi biblioteka. Klausėme, ar tas lentynas paliks pirkėjams ir vienuolis garantavo, kad jos bus paliktos. Deja, vėliau nupirkę pastatą, rūsyje radome tuščias sienas.
Kas pirks, kas galės pirkti tą buvusią seminariją? Pagaliau „Lito” bendrovė New Yorke perka šią nuosavybę ir siūlo lietuviams pastatą su esančia žeme pirkti, įgaliodami Bronių Nainį šią nuosavybę administruoti. Subruzdome, susidarė komitetas, prasidėjo aukų vajus. Tuomet atrodė, kad tikrai atsiras 400 šeimų, kurios paaukos po 1,000 dolerių! Deja, surinktos aukos nesudarė reikiamos sumos ir todėl praradome žemę prie ežeriuko ir 127 gatvės. Dabar toje vietoje pastatyti gražūs butai ir juose gyvena nemažai lietuvių.
Čikagos arkivyskupijai parūpo centras, ji reikalavo koplyčios nuosavybės. Iki šios dienos dėkoju adv. Rimui Domanskiui, sugebėjusiam išgelbėti šią centro dalį, kuri atiteko lietuviams, o ne arkivyskupijai.
Advokatas Rimas Domanskis, Jurgis Riškus, Ričardas Burba ir Vytautas Januškis keliavo į New Yorką, derėjosi su „Litu” ir laimėjo!
Naujakurių rūpesčiai ir džiaugsmai
Pagaliau mes, lietuviai, tapome naujaisiais savininkais. Pastatui vardą suteikė pirmasis komitetas. Dėl šio pavadinimo buvo sulaukta daug kritikos, nors geresnio niekas nesugalvojo, nepasiūlė. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mes likome Pasaulio lietuviai, gyvenantys už Lietuvos ribų. Sujudinome Čikagos lietuvius. Buvome pasmerkti, kad ardome lietuvišką veiklą, gi tik jų veikla vienintelė, vertinga, stipri. Šiandien veikia Čikagos lietuviai, veikiame ir mes, esantys PLC.
Pastato vakarinėje pusėje buvo vienuolių įrengti erdvūs kambariai su patogumais, kuriuose gyveno seminaristų mokytojai – profesoriai. Šiaurės pusėje – virtuvė ir svečių kambarys, skaitykla su gražia veranda. B. Nainys, administruodamas dar nenupirktą pastatą, tuos butus nuomojo mūsų pensininkams, o virėja jiems gamindavo maistą. Pastato pietinė pusė tiko raštinėms su gražiu konferencijų kambariu, pro kurio langą buvo matyti gėlių darželis. Pavargę posėdžiauti, galėjome juo džiaugtis.
Einant pastate į rytų pusę, matome koplyčią, keliaujame koridoriumi – randame didoką salę, moderniai įrengtą virtuvę, perėjus ją – kiti kambariai. Už jų – seminaristų kambariai, kurie vėliau buvo perstatyti ir paversti į perkamus butus. Pietų pusėje – patalpos vienuolėms darbininkėms. Ten dabar įsikūrė Maironio šeštadieninė mokykla.
Apačioje – tuščias, erdvus rūsys. Sumanios mūsų moterys: Rasa Šarauskienė su Otilija Kasperaitiene, Milda Jakštiene, padedamos šaunių mūsų vyrų, atsigabeno iš bankrutavusios parduotuvės baldus, padėvėtus, „pavargusius”. Sienas išdažius, baldus išvalius, lentynas sudėjus, patalpa su atskiru įėjimu iš kiemo tapo „Astra” sendaikčių parduotuve, kuri dabar vadintųsi „skudurynu”. Rūbai, knygos, net ir baldai rado ten vietą, o ir pirkėjų užteko. Vėliau dirbo daugiau savanorių. Deja, mokyklai reikėjo daugiau patalpų ir „Astros” gyvavimo dienos baigėsi, palikusios centrui ne vieną dolerį.
Lietuvių darbas centre – iš širdies
1990 m. kilusi Lietuvos kova dėl Nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos išjudino susipratusį jaunimą, kuris, konferencijų kambaryje, įsteigė „Hot Line”. Rimas Gulbinas dirbo telefonų bendrovėje ir jo dėka buvo įvesti telefonai, kuriais būdavo gaunamos žinios apie įvykius Lietuvoje. Savanorių grupė budėjo dieną, naktį, rinkdami ir čia teikdami žinias apie įvykius Lietuvoje. Ant sienos kabėjo didžiulis Lietuvos žemėlapis, kuriame buvo žymimi Lietuvos įvykiai. Rita ir Jurgis Riškai, Audra ir Rimas Gulbinai, Viligailė ir Jurgis Lendraičiai, Virginija ir Petras Jokubauskai, Algis ir Birutė Augaičiai dirbo, budėjo ir telefonu pranešinėjo tiems, kurie norėjo žinių apie šiuos istorinius įvykius. Tai buvo vieni iš pirmųjų PLC savanorių. Jų dėka suorganizuota ir „Mercy Lift”, kurios tikslas buvo padėti Lietuvai.
Daug laiko prabėgo, deja, visų savanorių nebeprisimenu, bet miniu daugumą, dirbusių centre. 1988 m. gruodžio 11 surengėme pirmą madų parodą Fondo salėje. Vyrai sukalė takus modeliams, Aldona Šoliūnienė gamino maistą, kurį teko laiptais nešioti iš virtuvės, Laima ir Algis Trinkūnai puošė salę. Vida ir Algis Jonušai paskolino jų parduotuvės kailinius apsiaustus, švarkus, kuriuos po ilgų raginimų ant podiumo demonstravo mūsų jaunimas – ir moterys, ir vyrai. Visų nuotaika buvo pakili ir aukų buvo gauta nemažai.
Dalia ir Liudas Šleniai kartu su savanoriais centro rūsyje įrengė Lietuvių dailės muziejų. Neįtikėtina, ką mūsų gabūs žmonės gali sukurti. Romanas Pukštys dovanojo Lietuvoje gamintas medžio skulptūras, kurios buvo patalpintos atskirame kambaryje. O Dailės institutas įrengė savo patalpą su staklėmis ir audiniais.
Bronė Nainienė subūrė savanorių moterų grupę, kurios kepdavo Užgavėnių blynus ir kitus skanėstus, gamindavo maistą Velykų stalui, Kalėdų pietums, kitiems įvairiems renginiams.
Amerikiečių skautės, sportininkai nuomodavo salę savo renginiams. Pasipiktino mūsiškiai – kam jų reikia? Reikėjo, nes tuo metu siaučiant „Bingo” žaidimų sėkmei, jų dėka gavome leidimą turėti ir savo „Bingo”. Alė ir Algis Lieponiai sėkmingai šiam žaidimui vadovavo daug metų. Aldona Šoliūnienė gamino lietuvišką maistą, kuris žaidėjų buvo mėgstamas ir perkamas. Važiavome kiekvieną trečiadienį ne vien savanoriauti, bet pabendrauti, pasijuokti, pasmaguriauti Aldonos patiekalais.
Puotos dalyviai pirkosi naujas kėdes
Prisimenu naujų kėdžių istoriją – neplanuotą, negalvotą, bet tapusią malonia staigmena. Centras jau veikia, mums trūksta pinigų stalams, kėdėms, lentynoms, salės papuošimui. Ieškome, ieškome ir randame pigiai parduodamas kėdes, kurios būtų labai tinkamos centro salei. Kėdės – kaip kėdės. Reikia su jomis atsargiai elgtis, nes ne pirmos jaunystės – siūbuoja, linksta. Po pirmo renginio dalyviai jomis skundėsi, bet nei aukos, nei pasiūlymų negavome. Ruošiame antrą renginį – pietus, programą, Šoliūnienės maistą!
Ir štai – skambina Čikagos golfo klubo atstovė Dana Barienė. Šio klubo atstovai užsisakydavo po du stalus, lankydavo visus renginius. D. Barienė sako, kad jie ateis, bet pageidauja gerų kėdžių, už kurias pažadėjo sumokėti. Kėdės buvo nupirktos specialiai jiems ir paimtos dar kelios atsarginės.
Susirinko svečiai, pamatė du stalus su geromis kėdėmis – triukšmas, kodėl ne visos kėdės naujos? Jurgis Riškus pastatė šokių salės centre stalą, ant jo užkėlė naują kėdę ir pasiūlė: kuris nori, gali nusipirkti.
Atsistojo Bronė Nainienė ir pareiškė, kad savo vyrui Tėvo dienos proga ji perka kėdę. Salė ploja, nuotaika pakili. Atsistoja B. Nainys – jis perka kėdę savo žmonai! Neatsimenu, kiek tų kėdžių buvo nupirkta, bet nemažai – be dejavimo su džiaugsmu. L. Kriaučeliūno stalas renginio metu kėdžių nepirko. Kitą dieną ateina į raštinę L. Kriaučeliūnas, jo rankoje – 1,000 dol. čekis. Už kėdes. Daugelis mūsų kartos žmonių iškeliavo su gražiais atsiminimais.
Nerašau apie Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos pirmuosius žingsnius, nes tikiuosi, kad bus geriau rašančių atsiminimus apie tas pirmąsias dienas.
Deja, ne visus savo pasakojime paminėjau, atmintis šlubuoja, o buvusių savanorių neliko. Todėl, prisimindama PLC pradžią, noriu paminėti nors tuos geradarius, savanorius, dirbusius daug metų, kuriuos atsimenu. Kas atsimenate tas dienas, patikslinkite. Mūsų tėvai mokėjo mus užauginti, išmokyti mylėti Lietuvą, jai padėti. Džiaugėmės savo nauja lietuviška pastoge, linksmai, be erzelio. Tikslas pasiektas – naujoji karta tęsia mūsų pradėtą darbą, o mes jau ilsimės ir čia, ir Ten… Dėkoju Romui, su kuriuo tuos visus metus savanoriavome.
Pridedu Julijos Dantienės eilėraštį, kuris yra tarsi pranašystė apie ateitį, apie kokią tuomet net nesvajojome.
Julija Dantienė, 1970
Antai pažvelkit, Lemonto miestas,
dunkso ant kalnų aukštai,
tik žali krūmai ir namų dūmai,
dengia, – jis miega giliai.
Bet patikėkit, ateis dar laikas
Lemonto vardas nušvis,
skambės jo vardas po visą žemę
ir po visas šalis.
Vyks čia šokių šventės, olimpiada,
persikels gyventi mūs visa tauta.
Bus lietuvių centras visų pažiba,
juo galės didžiuotis net ir Lietuva.
O tas mandras miestas,
tas mūsų kaimynas
šiandien pasipūtęs, Čikaga vadinas
liks visas pajuodęs, nuskuręs vargšiukas,
bus jis tik Lemonto mažas priemiesčiukas
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Sausio 7 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 2)