„Misija Sibiras” Kazachstane: jaudinančios akimirkos ir neįkainojama patirtis

Algis Vaškevičius.

Didžiulė atranka, ilgas pasirengimas ir 11 įspūdingų dienų Sibiro platybėse, Kazachstane – tokius išbandymus šiemet patyrė nuo 2006 metų rengiamos „Misijos Sibiras” dalyviai.

Šiemet tarp 24 ekspedicijos dalyvių buvo ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti devyniolikmetė studentė Enija Davidonytė. Šį vardą jau esame girdėję – 2015-aisiais tuomet dar šešiolikmetė Enija, pasipuošusi lietuvių tautiniais drabužiais, buvo viena iš trijų vaikų, su kuriais Washingtone viešėjęs popiežius Pranciškus sutiko nusifotografuoti asmenukei. Tada Enija sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, ją kalbino ir JAV televizija „Fox News”. Enija gyvena West Friendship miestelyje Maryland valstijoje, o Towson universitete studijuoja biologiją.

„Aš nutariau dalyvauti atrankoje šiais metais, nes buvo gera proga. Kartu su savo mama aš kiekvienais metais žiūrėdavau dokumentinį filmą apie ‘Misija Sibiras’, kuris būdavo rodomas Kovo 11-osios proga. Mano mama pamatė dalyvių atrankos anketą socialiniame tinkle ‘Facebook’, ir aš užpildžiau bei išsiunčiau. Iš pradžių šiek tiek abejojau, bet pagalvojau, kad vis tiek ją pildysiu ir pažiūrėsiu, atrinks mane ar ne. Man ta atranka neatrodė sunki, bet gal todėl, kad aš gyvenu ne Lietuvoje, o Amerikoje”, – pasakojo E. Davidonytė „Draugui”. 

Pasak jos, tokį pasirinkimą dalyvauti ekspedicijoje labai palaikė tėvai, kurie džiaugėsi dukters pasirinkimu. Prisimindama tas beveik dvi savaites, praleistas Kazachstane, mergina pasakojo, kad teko labai daug įspūdžių, buvo ir sunkių akimirkų, kai lankėsi kapinėse, kur palaidoti maži vaikai, taip pat emociškai būdavo nelengva ir masinėse kapavietėse žinant, kad ten palaidota daugybė žmonių, bet jų tapatybės nežinomos, nes visi dokumentai sunaikinti po Antrojo pasaulinio karo. Be to, ir jos pačios šeimoje buvo politinis kalinys, kalėjęs Balchaše.

„Kartais būdavo sunku ir dėl didelio nuovargio, nes išvargindavo kaitri saulė, o vakarais po darbų kapinėse grįždavome į savo stovyklą prie palapinių ir ten reikėdavo drožti kryžius, kuriuos norėjome pastatyti keliose vietose”, – pasakojo E. Davidonytė.

Kai po šios ekspedicijos ji grįžo į Lietuvą, įspūdžiais pirmiausia pasidalino su savo seneliais ir tetomis, o grįžusi į Ameriką apie dalyvavimą ekspedicijoje papasakojo savo draugams bei tėvams, kurie labai domėjosi tais įspūdžiais. Enija teigė, kad iki šiol tais įspūdžiais dalinasi su savo bendraamžiais Amerikoje, kurie ateidavo į susitikimus su ekspedicijos dalyve ir sužinodavo daug naujo ir netikėto. 

Šiemet ekspedicijos dalyviai negavo Rusijos Federacijos vizų, tad vietoj šios šalies buvo pasirinktas Kazachstanas, į kurį taip pat buvo ištremta labai daug lietuvių. Labai skubiai teko keisti kelionės planus, bet ekspedicijos organizatoriai sugebėjo prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir įgyvendinti visus numatytus planus.

Grįžę iš ekspedicijos jos dalyviai tradiciškai keliauja per Lietuvą ir įvairiose auditorijose pasakoja savo įspūdžius apie ten atrastus ir tvarkytus lietuvių kapus, susitikimus su vietos lietuviais. Po praėjusiais metais vykusios ekspedicijos tokių susitikimų surengta apie trys šimtai, ne mažiau jų planuojama ir šiemet.

Į susitikimą, surengtą Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje atvyko ir ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas, ir jos dalyviai medicinos studentė Aistė Pociūtė, ir cirko artistas studentas Juras Pratusevičius, ir moksleivis Rokas Šarkus. Susirinkusiems jie papasakojo savo įspūdžius, atsakė į gausius klausimus.

Nuo ekspedicijų į Sibirą pradžios jose iš viso norą dalyvauti pareiškė apie 13 tūkstančių žmonių. Šiais metais atranka taip pat buvo didžiulė – į 24 vietas pretendavo 967 kandidatai. Jiems buvo surengti pokalbiai, vėliau – bandomasis žygis, kurio metu vasarą Ukmergės apskrityje svilinant karštai saulei teko įveikti 50 kilometrų atstumą nešant ant pečių 15 kilogramų sveriančią kuprinę. Rengdamiesi ekspedicijai, jos dalyviai bendravo su Sibiro tremtį išgyvenusiais ir į Lietuvą grįžusiais tremtiniais ar jų palikuoniais, taip pat politiniais kaliniais.

„Mus svarbu ir tai, kad galėjome dalyvauti skaitant tremtinių vardus akcijoje ‘Išgirsk, ištark, išsaugok’, kai kasmet birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, yra skaitomi kalinių ir politinių tremtinių vardai. Šiemet ši akcija apėmė net 10 miestų ir jos metu apie tūkstantis žmonių perskaitė 105 tūkstančius pavardžių”, – sakė R. Šarkus.

Šiemet besirengdami ekspedicijai jos dalyviai ne tik susitiko su Sibiro tremtį išgyvenusiais žmonėmis, bet ir pas Prienuose gyvenantį gerai žinomą medžio drožėją Algimantą Sakalauską mokėsi drožti medinius kryžius. Šie įgūdžiai labai pravertė Sibire, kai jaunimas savo rankomis išdrožė ir pastatė penkis didelius medinius kryžius, o dar vieną kryžių dovanojo Karagandos Lietuvių Bendruomenė. Pastačius kiekvieną kryžių buvo giedamas Lietuvos himnas.

„Mes ruošėmės vykti į Krasnojarsko sritį, bet planus teko pakeisti ir aplankėme lietuvių kalinimo bei tremties vietas Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse Kazachstane. Iš viso buvo aplankyta 16 kapinių, sutvarkyta apie 200 lietuvių kapų, 4 memorialai buvusių lagerių vietose, iškelti 6 nauji kryžiai lietuvių politinių kalinių palaidojimo vietose.

Manoma, kad Kazachstano Karlago lageriuose kalėjo apie 20 tūkstančių lietuvių. Kazachstane iki šiol gyvena maždaug 5 tūkstančiai lietuvių, dauguma jų – ištremtieji ar buvę politiniai kaliniai, atradę ten naujus namus”,  – sakė ekspedicijos dalyviai.

Pasak J. Pratusevičiaus, vietos kapinės ten gerokai skiriasi nuo Lietuvos kapinių – jos apleistos, apžėlusios, atitvarstytos tvorelėmis, pro kurias net sunku praeiti ir kartais tai primena labirintą. Šalia kapinių dažniausiai įkurti fabrikai, taip pat plyti sąvartynai. Vietos gyventojai, norėdami atrasti tokiose kapinėse savo artimųjų kapą, jų pakraštyje pritvirtina rodykles. Kai kurios kapinės užima didelę teritoriją, stepėse buvo aplankytos ir trijų kvadratinių kilometrų ploto kapinės, ieškant ten lietuvių kapų. Ant lietuvių kapų buvo rišamos trispalvės juostelės, kurių net pritrūko.

„Aš kelionės metu ėmiau rašyti dienoraštį, nors iki tol to niekada nedariau ir dienoraščių rašymas man atrodė visai beprasmis. Dabar, kai apsiskaitau, ką parašiau vieną ar kitą ekspedicijos dieną, tai tikrai labai įdomu”, – sakė R. Šarkus.

Pasak jaunimo, juos sujaudino istorijos, kai dar prieš išvykstant žmonės prašė surasti jų giminaičių kapus, ir buvo tokių atvejų, kai naudojant įduotas fotografijas tuos kapus pavyko atrasti. Tokiais atvejais ekspedicijos nariai skambindavo į Lietuvą tiems giminaičiams norėdami pasidalinti šia žinia ir išgirsdavo ir daug padėkų, ir ašarų.

Jaunimas Lietuvoje šiandien menkai moka rusų kalbą, tad kapinėse ieškant lietuviškų pavardžių, kurios dažnai buvo užrašytos kirilica kildavo sunkumų. R. Šarkus sakė, jog juos nustebino E. Davidonytė, kuri šios kalbos visiškai nemokėjo, tik lėktuve skaitė žodynėlį, o ekspedicijos pabaigoje ji jau puikiai atrasdavo lietuvių kapus kapinėse. Tad, pasak jo, rusų kalbos mokėjimas tikrai neturi įtakos atrenkant dalyvius į ekspedicijas, taip pat ir amžius nėra svarbiausias – jis į Kazachstaną išvyko dar neturėdamas 18 metų.

„Oro uoste prieš išskrendant į Kazachstaną, ekspedicijos dalyvis Simonas davė mums trumpą rusų kalbos pamokėlę. Kai skridau lėktuve, mokiausi raides, kad būtų lengviau skaityti. Aš pačių pavardžių neskaičiau, bet ieškojau pavardžių galūnių: -ienė, -as, -ytė. Prieš išvažiuojant iš Kazachstano jau mokėjau šiek tiek skaityti kirilica, o dabar univer­sitete mokausi rusų kalbą”, – paaiškino E. Davidonytė.

Nors dalyviai manė, kad ten bus sausra ir nelis, tačiau keletą dienų lijo. Lietus savotiškai pasitarnavo, nes kai kurių antkapinių užrašų nebuvo įmanoma perskaityti, o kai jie sudrėko, išryškėjo raidės.

„Vakarais grįžę į stovyklą mes kasdien droždavome kryžius, kurie vėliau buvo pastatyti keliose vietose. Vienoje iš jų pastatytą kryžių pašventino atvykęs katalikų kunigas, kuris atsiklaupė ir jį pabučiavo. Tas kunigas slovakas mus labai sujaudino”, – pasakojo A. Pociūtė.

Jiems įsiminė ir susitikimai su vietos lietuviais – ten net atrado restoraną „Lietuviškas dvaras”, kurio interjerą puošė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai, o meniu buvo nemažai lietuviškų patiekalų. Vietos lietuviai jau nekalbėjo ar labai prastai kalbėjo lietuvių kalba, bet vis tiek prašė ekspedicijos dalyvių su jais kalbėti lietuviškai, kurią suprato. 

Ekspedicijos metu buvo aplankyta ir ta vieta, kur kažkada veikė Kengyro lageris ir čia 1957 metais įvyko kalinių sukilimas, kuris buvo žiauriai numalšintas. 1990 metais lietuviai savo tautiečių atminimui čia pastatė pirmąjį paminklą, o vėliau atsirado ir kitų tautų žmonių pastatyti paminklai savo kraštiečiams.

Ekspedicijos pabaigoje aplankytos Mamočkino kapinės, kur buvo laidojami vaikai. Emociškai tai buvo pačios sunkiausios akimirkos, nes, pasak A. Pociūtės, kapines iš abiejų pusių supa  sąvartynas. Jaunimas iš vietos žmonių sužinojo, kad sulaukus ketverių lageriuose vaikus atimdavo iš motinų ir perkeldavo kitur, o mamos, tikėdamos, kad ateityje ras savo vaiką ir norėdamos jį atpažinti, specialiai sužalodavo, kad liktų randas.

„Ten pabuvęs supranti, kaip gera Lietuvoje, kokia laimė čia gyventi, nors dažnai mes to visai nevertiname. Aš trejus metus iš eilės pildžiau anketą ir pagaliau patekau į ekspediciją, žinau, kad viena mergina nuo 15 metų bandė patekti net penkis kartus ir jai pagaliau pasisekė. Man ši ekspedicija buvo labai ir labai naudinga, tai didžiulė patirtis, kurią labai vertinu”, – sakė R. Šarkus.