Parodoje Istorinėje Prezidentūroje – tarpukario šventės ir jų ritualai

Algis Vaškevičius.

„Prioritetų pasjansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.)” – taip pavadinta paroda veikia Kaune, Istorinėje Prezidentūroje. Tai turbūt pirmas toks įdomus bandymas panagrinėti, kokios šventės buvo svarbios Lietuvai per praėjusį šimtmetį, kurios iš tų švenčių išliko iki mūsų dienų ir kurių mes jau neminime.

Viena iš šios įdomios, netradicinės parodos kuratorių istorikė Justina Minelgaitė, lydėjusi „Draugo” žurnalistą po parodos sales, paklausta, kaip apskritai kilo idėja panagrinėti šią temą, sakė, jog artėja valstybės atkūrimo 100-metis, ir tai yra gera proga iš tų tarpukario švenčių vieniems pasimokyti dalyvavimo kultūros, o kitiems to, kaip reikia suvienyti žmones bendrai idėjai. Be to, šventėse visada buvo svarbus ir patriotinis akcentas.

Parodos rengėjai teigia, kad dar lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu mūsų inteligentija suvokė, jog valstybę sudaro ne tik teritorija ir valdžios institucijos, bet ir bendri piliečių kultūriniai, socialiniai bei politiniai įsipareigojimai, tad modernia tautine valstybe tapusi Lietuvos Respublika buvo neįsivaizduojama be piliečių pagarbos istorijai ir kultūrai. Tai pagarbai ugdyti ir buvo naudojamos valstybinės šventės bei patriotinės akcijos. Buvo suteikiami prioritetai tam tikriems tautai reikšmingiems įvykiams ir sukaktims – tokiu būdu tuomečiai valdžios atstovai tarsi pasjansą dėliojo svarbias dienas švenčių kalendoriuje.

Žinoma, visada buvo švenčiamos Kalėdos ar Velykos, o 1918 m. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje Vasario 16-oji tapo itin svarbia švente. Ji dar nebuvo plačiai minima 1919 metais, kai kraštas buvo karo nualintas, bet 1920-ųjų Vasario 16-oji jau buvo švenčiama surengus paradą ir kitus šventės akcentus. Nuo tada tokiais valstybinių švenčių renginiais ir kitomis tautinėmis akcijomis piliečiai buvo skatinami jaustis tikraisiais Lietuvos istorijos dalyviais, o šventės buvo įspūdingai minimos ne tik Laikinojoje sostinėje Kaune, bet ir provincijos miesteliuose.

Pirmojoje parodos salėje yra pristatomas tarpukario valstybės švenčių ir poilsio dienų kalendorius bei jo kaita. Įdomu tai, kad pagrindinė valstybinė šventė per metus buvo viena, tačiau jos data keitėsi (tai buvo ir vasario 16 d., nuo 1924 iki 1928 metų – gegužės 15-oji, Steigiamojo Seimo diena, po 1930 metų – rugsėjo 8-oji, neįvykusio Vytauto karūnavimo diena.).

„Yra išlikę dokumentai, kurie rodo, kad šventes buvo būtina švęsti ir per jas nebuvo galima dirbti. Jeigu šios tvarkos nebuvo laikomasi, grėsė bauda iki 500 litų, o tais laikais tai buvo dideli pinigai”, – pasakojo J. Minelgaitė.

Švenčių dienas papildė ir valstybinės reikšmės minėjimai, kurie buvo rengiami sausio 15-ąją – Klaipėdos krašto sukilimui ir prijungimui prie Didžiosios Lietuvos atminti bei spalio 9-ąją – Vilniaus gedulo dieną. Šios dvi datos nebuvo įtrauktos į švenčių ir poilsio dienų sąrašą, tačiau tapo labai svarbiais tautinės ideologijos akmenimis – apie tai galima sužinoti antrojoje parodos salėje. Čia taip pat eksponuojama daug įdomių istorinių nuotraukų, keletas to laiko visuomeninių organizacijų vėliavų, taip pat kariniai apdovanojimai.

Tarpukariu švęsta ir daugiau švenčių – medelių sodinimo diena, taip pat kariuomenės ir visuomenės suartėjimo diena, Darbo šventė, iki šių dienų išlikusi jau antrą šimtmetį minima Jūros šventė. Propagandos tose šventėse taip pat būta nemažai, ir ji tarnavo visuomenei sutelkti.

Trečioji parodos salė yra skirta parodyti kaip XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje sustiprėjusio autoritarinio valdymo sąlygomis 1934 m. rugsėjo mėnesį buvo pompastiškai minėtas Prezidento Antano Smetonos 60-metis. Čia galima išvysti ir Prezidentui įteiktus sveikinimus, taip pat dovanas – nuo alaus statinaitės iš vieno bravoro iki stambių gintaro gabalų, originaliai įpakuoto „Tilkos” bendrovės šokolado ar įspūdingo žemės iš įvairių vienuolikos Lietuvos geografinių vietovių rinkinio „Tautos žemė”, kurį surinko specialaus bėgimo per Lietuvą dalyviai, organizacijos „Jaunoji Lietuva” sportininkai. Čia galima pamatyti ir A. Smetonos medalį, kuris buvo specialiai pagamintas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ketvirtosios salės eksponatai pasakoja apie nuo 4-ojo dešimtmečio pagrindine valstybine metine švente tapusią Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną – rugsėjo 8-ąją. Čia lankytojai gali pamatyti visus 1930-uosius sėkmingai švęstų jubiliejinių Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių renginių istoriją. Muziejininkai šioje salėje siūlo ir išbandyti savo jėgas žaidime – mesti kauliuką bei kartu su Vytautu Didžiuoju pakeliauti per Lietuvą.

Naujojoje parodoje yra ir išties retų eksponatų – pirmą kartą po 86 metų lankytojai gali pamatyti Vytauto Didžiojo paveikslą, kuris tais jubiliejiniais 1930 metais apkeliavo visą Lietuvą. Šalia jo – ir kartu keliavusi įspūdinga Raportų knyga. Paveikslas ir knyga per Lietuvą keliavo nuo 1930 metų liepos 15 iki rugsėjo 8 dienos, Raportų knygoje buvo registruojamos vietovės, kur paveikslas lankėsi, joje pasirašydavo paveikslą sutikusių organizacijų, inteligentijos, kariuomenės, tautinių mažumų atstovai. Lankytojai parodoje gali pamatyti ir Vilniaus pasą bei patyrinėti, kaip minutes be istorinės Lietuvos sostinės skaičiavo specialus laikrodis „Mes be Vilniaus nenurimsim”.

Įdomu ir tai, kad parodos rengėjai pristato dar nematytą pirminį Juozo Zikaro skulptūros „Laisvė” projektą – originalus ir brangus sumanymas tada liko tik gipso formoje, o Kauną papuošė visai kita skulptūra. Parodoje galima apžiūrėti ir aukščiausius valstybės apdovanojimus, taip pat ekrane rodomi archyviniai vaizdo kadrai iš 1925, 1928 ir 1930 metų valstybės švenčių.

To meto iškilmių mastą liudija nuotraukose užfiksuotos dalyvių minios su vėliavomis, tribūnose ugningas kalbas sakę prezidentai, Vyriausybės ar Seimo nariai, taip pat kariniai paradai. Švenčių organizavimu užsiimdavo daugybė žmonių, ypač pedagogai, įvairių visuomeninių organizacijų nariai. Visuomenės atstovai tada galėjo patys pasiūlyti švenčių programos idėjas, ir į renginių organizavimą įsitraukdavo tautinės mažumos, taip pat inteligentai, bažnyčios atstovai, studentai ir moksleiviai.

Parodos rengėjai teigia, kad to meto valstybės ir tautos šventės pasitarnavo tautinės propagandos sklaidai – per šventes būdavo atidengiami paminklai, atidaromos įvairios įstaigos, o iš tribūnų sakomos kalbos padėjo valdžios atstovams sukurti pageidaujamas kultūrinės ir istorinės atminties interpretacijas. To meto šventės lyg pasjanso kortos buvo dėliojamos atsižvelgiant į vidaus ir tarptautinę padėtį, politines ir ideologines valdančiojo elito pažiūras, didžiausius valstybės laimėjimus ir siekius.

„Rengėjai tikisi, kad ši paroda padės suvokti, kad šventėse reikia ne tik dalyvauti, bet ir prisidėti jas rengiant savo mieste, bendruomenėje ar su bendraminčiais. Gal pavadinimas ‘valstybinė šventė’ sukuria tam tikrą barjerą ir valdiško reguliavimo pojūtį, tačiau nuotraukose ir videofilmuose užfiksuotos dalyvių emocijos leidžia teigti, kad net ir oficialūs minėjimai vienija žmones, padeda atsiskleisti kūrybiškumui, skatina domėtis šalies istorija, suprasti ją ir didžiuotis savo tėvyne”, – rašoma parodos pristatyme.

„Manau, kad mus pavyko pateikti plačią to meto švenčių apžvalgą, rasti įdomių eksponatų. Nors ir kaip galvotume apie tarpukario Lietuvą ir ją vertintume, bet talento, noro ir pastangų kalbėti su tauta bei gauti jos palaikymą to meto valdžios atstovams tikrai netrūko”, – sakė parodos kuratorė.

Įspūdingą parodą su retais eksponatais Istorinėje Prezidentūroje galima apžiūrėti iki ateinančių metų vasario 1-osios. Apžiūrėti ją tikrai verta, pasitinkant mūsų atkurtos valstybės 100-metį ir planuojant, kaip kuo įspūdingiau jį paminėti.