„Sibiro tremtys“– sukrečiantys vokiečių fotografės liudijimai

Algis Vaškevičius.

Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje iki vasario 8-osios veikia vokiečių fotografės Claudios Heinermann fotografijų paroda „Sibiro tremtys“. Joje įamžinti liudininkai pasakoja apie moterų ir vaikų trėmimus į atokias Sibiro vietoves, gyvenimą Gulago stovyklose, organizuotą priešinimąsi sovietų okupantui ir Šaltojo karo pradžią. Asmeninės istorijos suteikia erdvės niuansams, leidžia naujai pažvelgti į istoriją ir prabilti pamirštoms ar ignoruojamoms aukoms.

C. Heinermann net septynerius metus kūrė fotografijų triptiką, kuriuo iš užmaršties kelia Sovietų Sąjungos vykdytą Baltijos šalių priespaudą. Šioje parodoje yra pristatomos visos trys tyrimo dalys. Pati fotografė apie savo motyvus teigia taip: „Niekas niekada nebuvo nuteistas už sovietų įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui. Po Sovietų Sąjungos žlugimo apie tai pirmą kartą buvo atvirai prabilta, tačiau Putino Rusijoje stalininė praeitis vėl šluojama po kilimu. Todėl manau, kad svarbu išgirsti ir išsaugoti už geležinės uždangos nuo mūsų slėptus pasakojimus, galinčius padėti teisingai nušviesti istoriją“.

Apie tai C. Heinermann kalbėjosi su istorikais ir liudininkais. Sekdama ištremtų Baltijos šalių gyventojų pėdsakais ji leidosi į tolimas keliones po buvusią Sovietų Sąjungą. Savo darbe C. Heinermann jų fotografinius portretus ir liudijimus jungia su kasdienio gyvenimo, interjerų, natiurmortų ir peizažų vaizdais. Stengdamasi praturtinti savo vizualius pasakojimus, ji taip pat pasitelkia nuotraukas iš asmeninių albumų ir istorinių archyvų.

Pirmojoje parodos dalyje, pasakojančioje apie trėmimus į Sibirą, tarp kitų pateikiamas ir Irenos Valaitytės liudijimas. Jos tėvas buvo profesionalus karys, tad būdama 13 metų ji buvo ištremta 1941-ųjų birželį. Tėvas buvo sušaudytas, o ji su mama ir broliu atsidūrė Altajaus kalnuose, sunkiai vargo, o vėliau pateko į Šiaurės Sibirą prie Laptevų jūros. 1948-aisiais jai pavyko pabėgti, bet Lietuvoje teko daug metų slapstytis. 1989-aisiais su buvusiais tremtiniais ji grįžo į tremties veitą ir surado motinos kapą, jos palaikus parsivežė į Lietuvą.

Antroji dalis yra skirta partizanams. Tarp kitų čia pristatomas ir laisvės kovotojas Jonas Kadžionis, kartu su žmona Malvina gyvenęs partizanų gyvenimą. 1953 metais jie abu buvo suimti, nuteisti 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Į Lietuvą jie grįžo 1978 metais, bet čia buvo laikomi banditais, tad apsigyveno Kaliningrade, o į Lietuvą sugrįžo tik po nepriklausomybės atkūrimo. Tokių istorijų parodoje pasakojama ne viena.

Trečiojoje parodos dalyje, pavadintoje „Atominis gulagas“, aptariama dar viena deportacijų banga į Kazachstaną ir Pietų Sibirą, kurioje buvo įkurti bausmės lageriai, skirti paruošti teritorijai atlikti atominės bombos bandymus. Kaliniai kasė urano rūdą, statė laboratorijas, uždarus miestus. Autorė pakalbino ten gyvenusius tremtinius, uždarė šiurpius jų prisiminimus.

„Džiaugiuosi galėdama pristatyti šią parodą Lietuvoje. Skaitydama Dalios Grinkevičiūtės dieno­raštį supratau, koks milžiniškas buvo tremčių mastas, beveik kiekviena Lietuvos šeima turi savo netekties istoriją. Tai vis dar atvira žaizda, kurią svar­bu parodyti pasauliui. Vakarai iki šiol nesupran­ta Lietuvos bei kitų gretimų šalių karo su Rusija baimės. Tad noriu parodyti, kodėl čia žmonės taip baiminasi dėl savo likimo“, – teigė fotografė C. Heiner­mann.

Parodos kuratorės Ievos Mazūraitės-Novickienės nuomone, „svarbu ne tik patiems prisiminti savo praeitį, bet ir pamatyti, kaip į ją žvelgia kiti. Jos projektas jau buvo pristatytas ir užsienyje. Vakaruose ji pasakoja tai, ko daugelis nežino, o mums primena, kas yra itin svarbu ir šiandien įgauna naują aktua­lumą. Ši paroda atėjo laiku. Ji kaip niekad svarbi mums – gyvenantiems nesaugumo, išbandymų ir grėsmių akivaizdoje“.

Pamačiusi trečiąją fotografės knygą, skirtą tremtims į Kazachstaną ir Pietų Sibirą, I. Mazūraitė-Novickienė pasiūlė šią temą pristatyti parodos forma: „Knygos yra svarbios, tačiau paroda leidžia greičiau pasiekti žiūrovus, patirčiai suteikia emocinį jautrumą.“

C. Heinermann studijavo vaizduojamuosius menus ir dokumentinę fotografiją. Šiandien ji yra laisvai samdoma fotografė, gyvenanti Delfte (Nyderlan­dai). Daugiausia dėmesio ji skiria ilgalaikiams doku­mentiniams projektams ir šiuolaikinėms istorinėms problemoms, taip pat genocidui ir karo padariniams. Fotografinius projektus ji vykdė tokiose šaly­se kaip Bosnija, Rusija, Lietuva, Latvija, Estija, Belgija, Vokie­tija ir Ruanda.

C. Heinermann iki šiol yra išleidusi septynias fotografijų knygas, jos darbai publikuoti Nyderlandų ir užsienio leidiniuose. Jos darbų yra įvairiose kolekcijose, jie eksponuoti Nacionaliniame fotografijos muziejuje Roterdame, Kamp Westerbork, Kamp Vught, Liberty Park/NL, Holokausto muziejuje Mechelene/Belgijoje, Vokietijos istorijos muziejuje Berlyne, taip pat galerijose ir fotografijos festivaliuo­se Nyderlanduose, Belgijoje, Lietuvoje, Sakartvele, Kaliningrade ir Vokietijoje. 2015 m. ji išleido apdovanojimais įvertintą fotografijų knygą „Wolfskinder. A Post-War Story“ (Vilko vaikai. Pokario istorija).

2023 m. trilogijos pagrindu surengta paroda Nyderlandų fotografijose muziejuje Roterdame. Už 2020–2023 m.  išleistą trilogiją „Siberian Exiles, I–III“ ji laimėjo sidabro medalį Vokietijos fotoknygų konkurse Deutscher Fotobuchpreis 2020–23. „Siberian Exiles“ I ir III dalys buvo paskelbtos tarp geriausių 2020/2022 m. fotoknygų Nyderlanduose. „Siberian Exiles“ II dalis pateko tarp „LensCulture Portrait Award 2024“ konkurso finalininkų.

Kartu Nacionalinėje dailės galerijoje veikia ir tarptautinė paroda apie Šiaurės kraštovaizdžio atmintį ir vaizduotę „Šešėliai palieka pėdsakus“. Pasak parodos rengėjų, ji leidžia pažinti samių, Norvegijos ir Suomijos kultūrą, primena Lietuvos keliautojus, kuriuos į Arktį vedė pažinimo troškulys, ir tremtinius, prievarta atskirtus nuo savo žemės. Iš viso šioje parodoje pristatoma daugiau nei 50 menininkų kūryba. Abi ekspozicijos ragina permąstyti atminties galią tautai siekiant išlikti, kurti ir saugoti savo kultūrą net atšiauriausiomis sąlygomis. 

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2026-ųjų m. Sausio 3 d. numeryje, nr. 1 (2))