Su Kukučiu į Knygų mugę. Viešnios iš svetur

Astrida Petraitytė.

Apriorinis šio skyrelio pavadinimas buvo: „Svečiai ir viešnios…“, bet praktika pataisė: susitikimuose su užsieniečiais vyrais nesudalyvavau (o šių svečių  palyginti ir buvo nedaug – tiesa, buvo norvegas Lars Mytting, estas Rein Raud, lenkas Adam Michnik, gal dar vienas kitas). Nebent į savo sąrašėlį kaip svečią galiu įtraukti Valdą Papievį, teminėje diskusijoje „Diasporos kūrėjų tapatybės paieškos: gal laikas grįžti į Lietuvą?“, prisipažinusį: „Paryžius dar manęs nepaleidžia“ (renginį moderuojant Akvilei Kavaliauskaitei, savo potyriais grįžus Lietuvon po kelerių Australijoje praleistų metų pasidalino Akvilina Cicėnaitė, o tautiečius grįžti ragino – „Jūs čia reikalingi!“ – istorikas, nemažai ir ambasadoriaus duonos ragavęs Alfonsas Eidintas.)

Viena žymiausių viešnių, žinoma, buvo minėtoji Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič. Ji kartu su mūsiškiais – fotografu Antanu Sutkumi (ir dabar vis fotoaparatu „gaudžiusiu“ viešnią) bei poete Giedre Kazlauskaite, kalbinami žurnalistės Jolantos Kryževičienės, dalyvavo diskusijoje „Ar menas gali būti diplomatiniu tiltu?“ Gal renginį galima pavadinti tiesiog „susitikimu su Aleksijevič“, nes bendri žodžiai apie ryšių, bendrystės svarbą buvo tarsi fonas pačios rašytojos liudijimams, tuo labiau kad ir lietuviai dalijosi įspūdžiais, kaip juos paveikė dokumentinės knygos – „Cinko berniukai“, „Černobylio malda“, „Karo veidas nemoteriškas“, „Iš antrų rankų“ ir kt. Pasak Kazlauskaitės, knygos nukelia į Rusiją, kurios nepažįstame – štai jai buvę netikėta, kad šioje šalyje gajus rasizmas, o visuomenė stipriai indoktrinuota… Sutkus prisipažino skaitęs ir vertimus, dabar skaitąs originalo kalba, o po Aleksijevič  net nebegalįs kitų knygų atsiversti…

Viešnia pasisakė, jog  2020-aisiais, kilus revoliucinei bangai, būta vilties, kad Luka­šenka bus nugalėtas, Baltarusija demokratės, deja… Bene  500 tūkstančių baltarusių nuo represijų pabėgo į užsienį, ji pati persi­kėlė į Berlyną. Aleksijevič dabar nepristatė savo knygos – pristatė Vilniuje kartu su bendraminčiais įkurtą  leidyklą, įvardintą vokiškai „Pflaumbaum“ (Slyvos medis), leidžiančią literatūrą baltarusių kalba. Tad viešnia paklausta: ar šios leidyklos produkcijos skaitytojai – baltarusių diaspora Lietuvoje, ar Baltarusijos gyventojai; be to:  ar Baltarusijoje skaitoma baltarusiškai (šioje šalyje dominuoja rusakalbiai – juk ir Aleksijevič rašo rusų kalba). Atsa­kyta, kad baltarusiškai skaitančių yra, deja, keliaujantys į Baltarusiją gali nuvežti 2–3 jų leidinius, pasisakydami: savoms reikmėms, jei vežtų dideliais kiekiais galėtų atsidurti žiauriausiame kalėjime…

Jausdama priedermę domėtis mūsų sese Latvija, nuskubėjau į susitikimą su rašytoja Anna Auziņa, pristatančia savo romaną „Buveinė“, išleistą leidyklos „Slinktys“. Autorę ir romano vertėją Audrių Musteikį kalbino Linas Daugėla (dalyvavo ir renginio vertėja, talkinusi auditorijai suprasti viešnios pasisakymus, o viešniai – lietuviškas ištarmes.) Iš pokalbio paaiškėjo, kad knygos herojės Teresės istorijoje stiprūs kūniškumo, seksualumo akcentai. Tai autorės kaip romanistės debiutas – iki tol Auziņa Latvijoje buvo žinoma kaip poetė. Romaną, matyt, subrandinę jos rašyti internetiniai dienoraščiai, kuriuose gana atvirai, tik anonimiškai išpažinusi kasdie­nius potyrius.

Musteikis, užklaustas, kas paskatino versti šį romaną, prisipažino, kad leidykla jį raginusi rasti ką nors intriguojančio – koks buvęs romanas „Mane vadina Kalen­dorium“ (šį Lietuvoje didelio susidomėjimo sulaukusį Andrio Kalnozols kūrinį vertė Laimantas Jonušys, išleido „Odilė“; jį esu „Draugo“ skaitytojams pristačiusi).

Nesistengdama daugiau pasidomėti nežinomu autoriumi ir jo knyga, nusiteikdama netikėtumams, kartais jų ir sulaukiu. Štai eidama į suomių rašytojos Katja’os Pantzar knygos „Gyvenk kaip suomis, Sisu: jų laimės paslaptis“ pristatymą laukiau suomiškos saviironijos, šmaikščių, gal ir absurdiškų istorijų, o pataikiau į pamoky­mus „kaip būti laimingu“ – nors nesu šio žanro mėgėja. Bet buvo ir įdomu, ir, sakykim, nau­dinga. Viešnią kalbino žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė; pokalbis vyko anglų kalba, pasitelkę ausines, galėjome klausytis vertimo. Kanadoje gimusi suomė, dabar Helsinkyje gyvenanti žurnalistė Pantzar šioje knygoje atskleidė kasdienio gyvenimo, nepasiduodant sunkumams, metodą, Suomijoje įvardijamą „sisu“, kone visuotinai praktikuojamą (beje, knyga parašyta anglų kalba, tik vėliau išversta į suomių). Jos sisu – maudynės šaltame vandenyje (Suomijoje „ruonių“ judėjimas ži­no­mas nuo seno, ki­tų šalių perimtas vėliau) bei važiavimas dviračiu,  tai ir fizinės formos, ir psichologinio pozityvumo palaikymas. Autorė pažymėjo: šios fizinės pratybos neturi kelti diskomforto, praktikuojamos individualiu intensyvumu – vienam pakanka kelių sekundžių panirimo į šaltą vandenį, kitas ja­me plaukios keliolika minučių. Moderatorė repli­kavo: nustebo knygoje radusi prisipažinimą, kad žiemos mau­dynės prilygsta vyno taurei; su­­laukė patvirtinimo, taip, per 30 sekundžių galima gauti analogišką endorfinų – „laimės hormonų“ – dozę. Pasak autorės, Suomijos švie­timo sistemoje taikomas „švelnusis sisu“, pasireiškiantis pirmiausia visų lygybe, pagarba vienas kitam, be to – savaran­kiškumu, dalies laiko pra­­leidimu lauke ir pan. Pasak viešnios, tai esąs suomiškų „taisyklių“ pranašumas, tarkim, prieš amerikietiškas. Pateikti ir skirtingų pozicijų pavyzdžiai: jos dabar 15-metis sūnus jau nuo 7-erių metų į mokyklą vykdavo vienas – JAV būtų turėjusi lydėti; jos amerikietė draugė neleidžia vaiko į lauką, „nes lyja“ – Suomijoje šis argumen­tas negalioja … Taip pat  pažymėtas suomių santūrumas, kai tuo tarpu Amerikoje linkstama viską hiperbolizuoti – taip pat ir savo laimę.

Pokalbio užbaigą, matyt, įtakojo aktualioji (neprognozuojamai grėsminga) situacija pasau­lyje. Kropaitės-Basiulės sakyta: Suomija tik nese­niai įstojo į NATO, bet pasirodė, kad ji kone geriau­siai iš visos Europos yra ginkluota. Pantzar patvirtino: taip, tai sisu – jausti atsakomy­bę, rengtis pačiam atlaikyti laukiančius sunkumus.

Žinoma, Ukrainos ženklai Knygų mugėje buvo ryškūs. Pristatyti ir Maksymo Kryvcovo „Eilėraščiai iš šaudymo angos“, deja, jau post mortem, tad autorius galbūt nuo debesies stebėjo taikoje gyvenančios šalies solidarumą su užpultąja, besiginančiąja…

Pristatyti savo knygos „Geležinis generolas: žmogiškumo pamokos“ atvyko ukrainietė Liudmyla Dolhonovska. Tai knyga apie vieną iš Ukrainos herojų – buvusį karo vadą Valerijų Zalužną. Renginį moderavusi Agnė Skamarakaitė pristatė auto­rę: komunikacijos specialistė, dirbusi Zalužno, tuomečio Ukrainos karo vado, komandoje. (Šiuo metu Zalužnas – Prezidento Zelenskio atstatydintas – yra pasiuntinys Jungtinėje Karalystėje). Dolhonovska, savo pasisakymą pradėjusi padėka Lietuvai už jos teikiamą pagalbą, gražius žodžius, suprantama, skyrė ir savo knygos herojui ge­nerolui Zalužnui. Sakyta: iš pradžių ir karo vado Zalužno, ir prezidentūros (matyt, tai „eufemistinis“ Prezidento įvardijimas) karinės strategijos sutapo, vėliau ėmė skirtis… Gal to prieštaros tarp Zelenskio ir Zalužno paaiškinimo būtų pakakę, bet dar teigta: „prezidentūra“ pavydėjusi karo vadui jo populiarumo… Kaip tik buvome iš „strateginės partnerės“ vadovų išgirdę: Zelenskis – diktatorius, Zelenskis turi atsistatydinti… Kažin ar autorės norėta šliūkštelti vandens ant šio malūno.

Iš JAV atvykusi poetė J. C. Todd dalyvavo savo dvikalbės eilėraščių knygos „Kas neleido užmigti/What kept Me Awake?“ pristatyme (kažkodėl pateikiami tik šie inicialai, ne pilnas vardas Jane). Svarbūs talkininkai renginyje buvo ne tik jį moderavęs poetas, vertėjas Rimas Užgiris (iš dalies taip pat „svečias“ – gimęs ir augęs JAV, šiuo metu besidarbuojantis Lietuvoje) bei Todd eilėraščius vertęs Marius Burokas, kartu su poete susėdę už stalelio, bet dar du Lietuvos rašytojai – Alvydas Šlepikas ir Kerry  Shawn Keys (senokai tapęs vilnie­čiu).

Šlepikas supažindino su Poetinio Druskininkų rudens (PDR – tarptautinio poezijos festivalio, regis, rengiamo labiau – nei oficialusis Poezijos pavasaris – bičiulystės pagrindu) tradiciją leisti PDR draugų knygas. Todd šioje serijoje yra trečioji, prieš tai išleistos Gerard Beltrán (gimusio Meksikoje, gyvenančio, regis, Varšuvoje) ir baltarusio Andrej Chadanovič eilėraščių knygos. K. Shawn Keys pasisakė poetę Todd sutikęs poezijos renginiuose Pennsylvanijoje, ir jau gyvendamas Lietuvoje pakvietė ją į mūsiškius festivalius.Viešnia prisiminė pirmąkart Lietuvon atvykusi 2001 m. – į Poezijos pavasarį, ir šis prisilie­timas prie nepažįstamos kultūros, per ša­lies nepriklausomybės dešimtmetį patirtų pokyčių jai padaręs didelį įspūdį, įkvėpė ne vieną tekstą; lankytasi ir Druskininkų festivalyje. Vertėjas Burokas įvertinęs eilėraščių platų temų diapazoną, jų virtuoziškumą, išreiškė viltį, kad skaitytojai Lietuvoje atras šią poetę. Pažymėtas stiprus Käthe Kollwitz motyvas rinkinyje – jai skir­tas visas ciklas eilėraščių, be to, knygos viršelyje po aplanku – šios vokiečių dailininkės (gimusios 1867 m. Karaliaučiuje) darbas „Motinos“. Išgirdome ir eilėraščių, Todd skaitytų originalo kalba, Buroko lietu­viškai.

Beje, buvo netikėta: jau išėjusią iš renginio erd­vės mane pasivijo poetė Todd, padėkojo, kad klausiau (mūsų būrelis buvo negausus). Ta proga užklausiau, kaip vertina dabartinę situaciją Amerikoje, ji prisi­pažino – neigiamai (padėkojau už tai, kad „ne vis tiek“), bet namuose turinti būti atsargi. Atsišauk­dama į parodytą dėmesį, nusipirkau – nors nebuvau ketinusi – šį dvi­kalbį eilėraščių rinkinį. O jau skaitydama nejučia pagalvojau: bepigu su Käthe Kollwitz užjausti „Valstiečių karo“ aukas – ta šypsenėlė skir­ta ne tik poetei.

Didžiausia mugės žvaigždė, žinoma, buvo Anne Applebaum, pristačiusi knygą „UAB Autokratija“ –  tai liudijo sausakimša didžioji renginių salė, žmonės ir prieš sceną ant grindų susėdę, ir pasieniais sustoję. Juk šią amerikietę jau žinome kaip komunizmo tyrėją ir prestižinėmis literatūros premijomis apdovanotų monografijų autorę.

Viešnią iš JAV kalbino politologas Linas Kojala. Jam pasiteiravus, kodėl knyga įvardinta šiuo terminu, tarsi – UAB – nurodant biznio sritį, atsakyta (formuluotę patikslinu iš leidyklos „Tyto alba“ anon­so): „dabar autokratijas val­do ne pavieniai diktatoriai, o sudėtingi kleptok­ratinių finansinių struk­tūrų, visuotinio stebėjimo technologijų ir propagandas tinklai, saistantys tokius režimus kaip Rusija, Kinija ir Iranas. „Kartu sakyta: skirtingai nuo Šaltojo karo laikų, kai buvo aiškus pasidalinimas: vienoj pusėj – demok­ratija, ki­toj – autorita­rizmas, dabar tokios skiriamosios linijos negalima išvesti – vienoje ša­lyje autok­ratija gali derėti su demokratinėmis, nors ir slopinamomis jėgomis.

Susitikimas vyko kitądien po mus visus (turbūt ne tik Lietuvoje) sukrėtusio vaizdo, kaip Ukrainos prezidentas V. Zelenskis buvo sutiktas Baltuosiuose rūmuose ir, galima sakyti, išprašytas iš jų…  Tad pirmas klausimas iš auditorijos ir buvo  visiems rūpėjęs: kaip ji vertinanti Trump ir aktualiąją situaciją?.. Nesiimsiu perteikti Applebaum ilgesnės Trump veiklos analizės (pokalbio anglų kalba klausiau be au­sinių), tik paliudysiu: mums visiems Lie­tuvoje rūpi Ukrainos likimas, rūpi JAV ir jos aukštųjų sluoksnių požiūris į šį Rusijos Ukrainoje vykdomą karą, į Putiną, mums rūpi ir eilinių ameri­kiečių reakcija į  oficialiąją šalies politiką.

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2025-ųjų m. Kovo 22 d. numeryje, nr. 12 (24))