Pranas Domšaitis. Čigonas ir vaikas
Pranas Domšaitis. Čigonas ir vaikas

PRANAS DOMŠAITIS: LIETUVIS PO AFRIKOS SAULE

Vida Mažrimienė.

Pranas Domšaitis su žmona Adelheide.
Pranas Domšaitis su žmona Adelheide.

Teisus buvo Viktoras Vizgirda, sakydamas, jog lietuvių dailės istorijoje, kur minimos M. K. Čiurlionio, Adomo Varno, Petro Kalpoko ir kitų pavardės, nepelnytai pamirštas iš Mažosios Lietuvos kilęs dailininkas Pranas Domšaitis. Telesforas Valius apgailestavo, jog apie Domšaitį (1880–1965) mažai buvo kalbama Kauno meno mokykloje, tuo tarpu dailininkas lankėsi Kaune, bendravo su Vladu Eidukevičiumi, jo vardas buvo gerai žinomas Vokietijos, Rusijos, Šveicarijos, Italijos, Afrikos moderniojo meno pasauliui. Beje, pastarasis žemynas jam tapo antraisiais namais, kūrybos viršukalnių oaze. Dailininkui mirus, palikimo neleido išblaškyti Adelheidės Domšaitienės rūpestis bei JAV Lietuvių dailės fondas, įsigijęs iš dailininko našlės per 800 kūrinių (vėliau jie persiųsti į Lietuvą), surengęs parodas Čikagos M. K. Čiurlionio ir Lietuvių dailiojo meno galerijose. Užatlantės lietuvių pastangos ir pasišventimas aprašytas Fondo pirmininkės Marijos Remienės straipsnyje „Drauge”, 2016, bal. 1, pasitinkant K. Jakubavičienės albumą apie Domšaitį. Pasikeitusią situaciją šiandien rodo gausūs P. Domšaičio kūrinių rinkiniai Lietuvos muziejuose ir privačiuose rinkiniuose, Klaipėdoje įkurta Prano Domšaičio galerija, Lietuvoje išleistos dvi monografijos. Artėjant Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, Domšaičio asmenybė tampa dar labiau imponuojanti. Nuolat būdamas kelyje, jis 1920 m. išsiėmė Kaune Lietuvos Respublikos pasą, pokario Vokietijoje ir Austrijoje kartu su lietuvių emigrantais reprezentavo lietuvių kūrybą parodose, o Afrikoje savo kūrinius ėmė pasirašinėti „Domšaitis”. Šio autoriaus parodų trajektorija Vilniaus, Kauno ir kituose Lietuvos miestuose ne tik neblėsta, bet dar labiau aktyvėja. Galimybė patirti menininko kūrybos klodus ir pasaulėjautos įtaigumą atsispindi A. Žmuidzinavičiaus muziejuje Kaune atidarytoje parodoje „Pranas Domšaitis. Pastelės”.

Mūsų tautiečio biografiją persmelkia Eduardo Muncho, Loviso Corintho, Emilio Noldės, Marco Chagallo, Maxo Liebermanno ir kitų pavardės. Su vienais jų susitikta parodose, susidurta istorinių lūžių metais, su kitais – dailininkų organizacijose ir draugijose. Apie Domšaitį rašė ne tik garsūs parodų recenzentai, jis pa­teko į Thieme – Beckerio Kunstlerlexicon’o, Dictionary of Art (New York , 1996), Art and Artists of South Africa (1981) enciklopedijų puslapius. Regis, niekam iš lietuvių menininkų neteko tiek kartų kraustytis, patirti pabėgėlio dalią, gal todėl išgyvenimų kupina Domšaičio kūryba – tokia aktuali šių dienų pasauliui. Gimęs valstietiškoje agrarinėje šeimoje, tėvo lenkiamas prie ūkio darbų, tik motinos užtartas galėjo atsiduoti savo pomėgiams. Bandymas studijuoti dailę aukštojoje mokykloje baigėsi nesėkme, kaip „nepakankamų gabumų”, tačiau tarpininkaujant žymiam dailininkui, Pranas Domšaitis tapo Karaliaučiaus dailės akademijos studentu. Panašios aplinkybės galėjo užgniaužti ir Australijoje gyvenusio dailininko Adolfo Vaičaičio pašaukimą. Tėvai jį norėję matyti kunigu, todėl šiam, pasiryžusiam mokytis Kauno meno mokykloje, niekuo nepadėjo. Pusbadžiu gyvenusį, nusilpusį studentą teko jo mokslo draugui Juozui Kėdainiui nešte nešti į gelžkelio stotį, lydėti pas kaime gyvenančią seserį, kuri šiaip ne taip vargšą atgavo.

Domšaičio vaikystė prabėgo Kruopynų kaime Rytų Prūsijoje, todėl tėvas Carlas Ludwigas, bei broliai Ernstas, Otto, Fritzas Carlas Ludwigas bei jis pats turėjo Domscheitų pavardę. Pirmieji mokytojai – Ludwigas Dettmennas, kadaise rekomendacinį laišką parašęs M. Liebermannas, L. Corintho pamokos Berlyne kreipė jaunuolį vokiškojo meno linkme. Turės praeiti daug laiko, kol tapytojas atras tikrąjį pašaukimo kelią. Jis prisijungia prie Mažųjų Kuršių dailininkų grupės, lankosi Nidos dailininkų kolonijoje, gėrisi rūpintojėliais Žemaitijoje, o vėliau – Paryžiaus, Londono, Amsterdamo, Florencijos muziejų šedevrais. Susitikimas su Edvardu Munchu – dar vienas postūmis kūrybai. Jis rengia personalines parodas Berlyne ir Breslau, Karaliaučiuje, Miunchene, Baden Badene, Miunchene ir kitur, tampa Vokiečių dailininkų sąjungos ir Berlyno Secession’o nariu, driekiasi kelionių maršrutai Balkanuose, Turkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje.

Paustininkų bažnyčioje 1928 m. susituokia su operos dainininke Adelheide Armhold (1901–1992), šią sąjungą vainikavo gili sielų bendrystė, įkvėpusi sutuoktinius iškiliai veiklai ir tolimojoje Afrikoje. Tačiau kol Domšaitis Afrikoje galės savo paletę praturtinti nauja spalvų gama, Europoje jam teks išgyventi ne vieną dramatišką įvykį. Dailininko neaplenkia drastiškos vokiečių nacionalsocialistų invazijos prieš modernųjį meną, jo paveikslai išmetami iš Berlyno Nacionalinės galerijos, Štetino miesto muziejaus, paveikslas „Pagarbinimas” pakabinamas Hamburgo parodoje „Išsigimęs menas”. Nuoskaudos blėsta pasitraukus į Bavariją, vėliau Austrijon, susitikus tautiečius. Stengdamiesi įtvirtinti tautiškąjį mentalitetą, išeiviai spausdina dailės albumus, parodų katalogus, apipavidalina kultūrinius renginius, atnaujina koplyčias. Austrijoje 1945 m. išspausdinamas T. Valiaus 10 medžio raižinių leidinys su Vienos akademijos profesoriaus Alberto Betcholdo įžanga, 1948 m. savo lėšomis A. Vaičaitis šimto egzempliorių tiražu išleidžia bibliofilinį aplanką „7 litografijos” su menotyrininko A. Rannito tekstu. Egzilio išgyvenimus reprezentuoja „40 medžio raižinių (su P. Augiaus, V. Petravičiaus, Vaclovo Rato, Telesforo Valiaus grafika), P. Augiaus iliustruota S. Bačinskaitės „Žalčio pasaka” (1947) ir kiti. Lietuvių parodos Freiburge, Baden-Badene, Tiubingene, Augsburge, Bregence paskatina į tautiečių būrį įsilieti ir Domšaitį. Užsimezga draugystė su Pauliumi Augiumi, Telesforu Valiumi, diplomatu ir tapytoju Kaziu Žvironu, dideliu jo kūrybos gerbėju. Tikėtina, tuo metu galėjo susipažinti ir su Aleksiu Rannitu, pastarasis buvo vedęs operos dainininkę Gražiną Matulaitytę, o dviejų solisčių interesai galėjo suvesti draugėn ir jų šeimas. Adelheidė koncertuoja ne tik Vokietijos ir Austrijos scenose, bet ir kaimelių, priglaudusių Domšaičius, aplinkoje. Tenykščiams gyventojams Adelheidė dainuodavo tiesiog pro savo namelio langus, o Pra­nas Domšaitis eskizuodavo. Kambariai buvo kimšte prikimšti piešinių, nebaigtų drobių, kurias užbaigti prireikdavo kartais net kelerių metų.

Po Antrojo pasaulinio karo Domšaitienei gavus kvietimą dėstyti vokalą Keiptauno universiteto muzikos koledže, šeimos gyvenimas radikaliai pasikeičia. Tolimojo žemyno aplinka, žmonos koncertinės gastrolės po Pietų Afrikos miestus (Domšaitis vykdavo kartu) išgrynina tapytojo pojūčius, naujais išraiškų viražais užlieja kompozicijas. Pildosi dailininko vaikystės svajonė iš arti pamatyti Gerosios Vilties ragą, Stalo kalną, pažinti krašto istoriją. XX a. pradžioje Pietų Afrikoje gyveno apie 400 lietuvių, daugiausia Keiptaune, Johanesburge, Pretorijoje, Port Elizabethe. Keletą metų Johanesburge veikė Pietų Afrikos lietuvių draugija, 1929-1932 m. Keiptaune darbavosi vertėjas ir diplomatas Karolis Račkauskas–Vairas. Juodojo žemyno saulėlydžius teko matyti dailininkui Eugene Delacroix, estų grafikui Eduardui Wiiraltui, diplomatui, rašytojui Jurgiui Savickiui, profesoriui Kaziui Pakštui. Lietuviškai pasirašytą Prano Domšaičio drobę viename Keiptauno muziejų aptinka rašytojas, eseistas Tomas Venclova, aprašęs įspūdžius knygoje „Ligi Lietuvos 10000 kilometrų”. Pietų Afrika, Keiptaunas, o ypač jo priemiesčiai Karoo ir Transkei su nepaprasto grožio kalvotomis erdvėmis, toliuose nugrimztančiu horizontu Domšaičiui tapo įkvėpimo versme. Kaip Gauquinas, atsidūręs Taičio saloje, Domšaitis Afrikoje tapo juodaodes moteris su vaikais, klajūnus čigonus, smėlynų apsuptyje plušančius tenykščius žmones, fiksuoja egzotišką peizažą su balto molio namukais, stichiškai gamtos suformuotais kalnagūbriais.

Ši mistinė vaizdų jūra skleidžiasi A. Žmuidzinavičiaus muziejuje surengtoje pastelių parodoje „Pranas Domšaitis. Pastelės” iš privačių rinkinių. Nors Domšaitį labiausiai pažįstame kaip aliejinės tapybos meistrą, jis tapė akvareles, raižė grafiką, sukaupė lietuvių liaudies raižinių, audinių kolekciją, išsiuvinėjo ne vieną kompoziciją. Pastelė buvo nesvetima Renoirui, Degas, Toulouse–Lotrecui, Čiurlioniui, o Domšaitį ji traukė jautriais spalviniais pustoniais, vibruojančiais šešėliais, atsikartojančiais Afrikos gamtoje. Transcendentinėse įžvalgose, ypač biblinėse kompozicijose („Karalių pagarbinimas” ir kt.) galima pajusti viduramžių vitražų nuotaikas, o buitinio žanro ir portretinėse („Buivolų traukiamas vežimas”, „Laivai”, „Čigonai” ir kt.) – tenykščio krašto pulsą. Domšaičio požiūris charakteringai skleidžiasi jo „Bėgimo į Egiptą” leitmotyvuose, kai keliu žingsniuojantis karavanas labiau primena tėvynės netekusio klajoklio dalią, nei konkrečią religinę sceną. Asketiškai išgryninintuose figūrų siluetuose, juoduose kontūruose ryškėja George‘s Rouault įtaka, o kartu su aukštu vakarėjančiu dangum ir ūkanose skendinčiu mėnulio skridiniu ataidi M. Chagallo žingsniai.

Tačiau Domšaitis savo darbuose meistriškai suvienija autentiškas juodojo žemyno nuotaikas ir lyriškąjį lietuviškojo tautinio meno pradą, nuspalvindamas vaizdus tik jam būdingomis modernistinėmis struktūromis. Domšaičio tapyba reprezentuoja 1963 m. Pietų Afrikos dailę San Paulo bienalėje Brazilijoje, laimi aukštą apdovanojimą Pietų Afrikos dailės parodoje „Artists of Fame and Promise”, po dailininko mirties Keiptaune išleidžiama monografija. Daug pastangų, propaguodama vyro kūrybinį palikimą, įdeda į Havajus persikėlusi Adelheidė Domšaitienė, vėliau ištekėjusi už K. Žvirono, talkina Honolulu gyvenusi vitražistė Bronė Jameikie­nė. Kokiose užsienio šalyse bebūtų Domšaičio kūrinių, labiausiai džiugina faktas, kad didžioji jų dalis pasiekė Lietuvą. Gili pagarba Domšaičio artimiesiems, Amerikos lietuviams, Domšaičio kūrinių įsigijimo ir perga­benimo į tėvynę organizatoriams, aukotojams, saugotojams. Talentingojo tautiečio kultūrinio palikimo medis jau vešliai bujoja Lietuvoje.

Pranas Domšaitis. Čigonas ir vaikas
Pranas Domšaitis. Čigonas ir vaikas
Pranas Domšaitis. Bėgimas į Egiptą
Pranas Domšaitis. Bėgimas į Egiptą